Anksčiau tikėjau, kad meilė reiškia prevenciją.
Kai mano brolis susirgo, man niekada neatėjo į galvą, kad jis gali iš tikrųjų mirti – ne todėl, kad buvau drąsi, o todėl, kad buvau tikra. Jėzus mus mylėjo. Jis valgė prie mūsų stalo. Jis pašaukė mane vardu. Tokia meilė, maniau, neateina per vėlai.
Taigi mes pasiuntėme jį pakviesti.
Laukiau pakelėje, klausydamasi žingsnių, kurie neatėjo. Kiekviena valanda mano viltį paversdavo laukimu. Kiekvienas lūkestis paaštrėjo į kažką sunkesnio – kažką panašaus į pretenziją.
Kai Lozorius mirė, namas prisipildė balsų, audinių ir ašarų. Ir aš vis dar laukiau. Ne prisikėlimo – ne, tai priklausė paskutinei dienai, – bet paaiškinimo, kuris įprasmintų tylą.
Kai Jėzus pagaliau atėjo, žodžiai išsprūdo iš mano burnos, kol aš jų nesustabdžiau.
„Jei būtum čia buvęs...“
Aš jo nekaltinau.
Aš kaltinau akimirką.
Aš tikėjau jo galia. Aš tikėjau jo meile. Bet aš tikėjau, kad tie dalykai turi formą. Jie turėtų ateiti laiku. Jie turėtų sustabdyti blogiausią. Jie turėtų laikyti mirtį už durų.
Toks buvo mano tikėjimas tada.
Stebėjau jį stovintį ten, kur mes verkėme.
Jis nepaaiškino, kas vyksta. Jis nepriminė mums, ką gali padaryti. Jis nepataisė mūsų teologijos. Jis pažvelgė į mus – į mūsų raudonas akis ir drebančias rankas – ir kažkas jo veide prasivėrė.
Jis verkė.
Ne kaip nugalėtas, o kaip tas, kuris be pasipriešinimo įžengė į mūsų sielvartą.
Tai mane suglumino labiau nei bet koks stebuklas.
Jei Lozoriaus mirtis nesutrikdė jo tikrumo, kodėl mūsų sielvartas jį taip giliai palietė?
Kai Lozorius grįžo pas mus gyvas ir sveikas, kaimas prisipildė nuostabos. Bet kažkas kita pasikeitė – kažkas tylesnio ir tuo pačiu metu labiau stulbinančio.
Mirtis įvyko.
Ir pasaulis nesibaigė.
Nesužinojau, kad mirtis niekada neateis.
Sužinojau, kad ji gali ateiti – ir nebūti galutinė.
Tai išliko manyje.
Vėliau, kai vėl susėdome prie stalo, atidžiau nei anksčiau stebėjau Jėzų. Pastebėjau nuovargį jo pečiuose. Kaip džiaugsmas jo balse dabar nešė šešėlį. Girdėjau Jeruzalėje kylantį pyktį prieš jį ir pajutau, kaip kažkas suspaudžia mano krūtinę.
Kiti kalbėjo apie pergalę.
Mačiau pažeidžiamumą.
Tą vakarą atidariau ąsotį tiksliai žinodama, ką darau.
Niekas man to neliepė.
Neveikiau pagal simbolį ar impulsą.
Elgiausi, nes supratau.
Jis galėjo mirti.
Ne todėl, kad buvo silpnas, bet todėl, kad toks Mesijas jis buvo.
Įpyliau aliejaus ne tam, kad pagerbčiau valdžią, o tam, kad pasiruoščiau netekčiai. Leidau kvapui užpildyti kambarį, nes nežinojau, kaip kitaip pasakyti tai, kas man tapo aišku:
Meilė ne visada apsaugo nuo mirties.
Bet ji ir neapleidžia mūsų joje.
Kai jis pasakė, kad pasilikau jį jo laidotuvėms, jis manęs netaisė. Jis mane atpažino.
Dabar žinau, kad mano ankstesnis tikėjimas buvo tikras, bet nebaigtas.
Aš juo pasitikėjau, kad jis apsaugotų nuo kančios.
Aš dar nebuvau pasitikėjusi, kad jis pasiliktų su mumis kančioje.
Buvau tikėjusi Mesiju, kuris gelbsti.
Išmokau tikėti Mesiju, kuris pasilieka.
Ir kai jis bus paimtas iš mūsų – kai ateis kryžius ir kiti išsisklaidys – prisiminsiu Lozorių ne kaip įrodymą, kad mirties galima išvengti, bet kaip įrodymą, kad jai nelieka paskutinio žodžio.
Vėl verksiu.
Bet nenustebsiu.
Nes tikėjimas pagaliau išmoko leisti jam mirti.