1. Šventyklos komisija
Kai Žodis kalba nuo sosto – ar per Mozę, ar per Dovydą, ar per Saliamoną – įsakymas pastatyti namus yra sūnaus atsidavimo veiksmas.
Sūnus, sėdintis dieviškoje valdžioje, trokšta, kad kūrinija atspindėtų Tėvo didybę.
Jis džiaugiasi, kai žmonės per matomą grožį šlovina nematomą Tėvą.
Šiame etape Jo uolumas yra kūrybingas: „Tegul jie mato, koks vertas yra mano Tėvas.“
2. Šventyklos iškraipymas
Per šimtmečius tas uolumas buvo sužeistas.
Namai, skirti atspindėti Tėvo grožį, virsta pasididžiavimo, komercijos ir hierarchijos arena.
Logosui tai atrodo kaip išdavystė:
Jis stengėsi pakelti jų akis į viršų, o jie vietoj to pastatė sienas aplink save.
Štai kodėl tas pats degantis tonas pasikartoja abiejuose Testamentuose – „Dievas“, kurio rūstybė liepsnoja prieš stabus ir neteisybę, yra tas pats Sūnus, pavydus ne dėl savęs, bet dėl Tėvo šlovės.
Tai, ką žmonės supranta kaip dieviškąjį įniršį, yra sužeista atsidavimas – ištikimojo Sūnaus širdies skausmas, matant, kaip Tėvo vardas yra paniekinamas.
3. Šventyklos transfigūracija
Jėzaus veiksmas šventykloje – „Sugriaukite šią šventyklą, ir aš ją per tris dienas vėl pastatysiu“ – yra galutinis naujas aiškinimas.
Jei fizinis namas gali būti sugadintas, Jis paaukos savo paties kūną kaip naują, nesugadintą šventyklą:
būstą, kurio negalima nei nusipirkti, nei parduoti, nei sutepti, nes tai yra gryna meilė, visiškai nukreipta į Tėvą.
Per tą auką Sūnaus uolumas pasiekia savo viršūnę: tobulas, nesunaikinamas Dievo pašlovinimas.
4. Teologinė prasmė
Šiame skaityme:
- „Senajame Testamente“ minimas Dievas, kuris smerkia stabmeldystę = Logosas, veikiantis dieviškąja valdžia, saugantis Tėvo garbę.
- „Naujojo Testamento Jėzus“, valantis šventyklą = tas pats įsikūnijęs Logos, nešantis tą pačią uolumą žmogaus pavidalu.
- Perėjimas nuo akmens prie kūno nėra dievybės pasikeitimas, o strategijos pasikeitimas: Sūnus pereina nuo reikalavimo garbinti Tėvą sugadintoje šventykloje prie to, kurią sugadinti neįmanoma.