Treasure

Vyras sako Jėzui, kad seks paskui Jį, kad ir kur Jis eitų. Jėzus atsako, kad lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus, ​​tačiau Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.

Tai skamba kaip įspėjimas apie pastogės praradimą. Gyvūnai turi vietą, į kurią gali sugrįžti, o žmogus, sekantis Jėzumi, turi ruoštis gyvenimui be namų jaukumo.

Tačiau toje pačioje Evangelijoje netrukus pasakojama, kaip Jėzus siunčia pasiuntinius į svetingus namus. Jiems nurodoma ten apsistoti, gauti maisto ir gėrimo. Jų misija apima ir būtinų poreikių patenkinimą.

Viena iš labiausiai įsigalėjusių religinių idėjų yra ta, kad Dangus yra atlygis už gerą elgesį. Šis teiginys skamba taip natūraliai, kad beveik niekas neklausia, ką jis reiškia. Tačiau jei Dangus iš tiesų yra atlygis, tai gėris tampa sandoriu. Žmogus elgiasi tinkamai dabar, nes vėliau bus duota kažkas nepaprastai geidžiamo. Pažadėto atlygio mastas yra toks milžiniškas, kad net aukos kalba pradeda prarasti savo prasmę. Kokia auka iš tikrųjų galėtų būti vadinama brangia, jei ją aukojantis asmuo žino, kad kaip kompensacija laukia amžinas tobulas gyvenimas?

Palyginimas apie turtingą kvailį dažnai pateikiamas kaip tiesmuka dieviškojo teismo istorija. Turtingas žmogus sukaupia didelius turtus, Dievas tampa nepatenkintas, ir žmogus pasmerkiamas. Daugeliui skaitytojų atrodo, kad reikalas išspręstas vienu žodžiu:

„Tu kvaily!“

Manoma, kad Dievas skelbia nuosprendį.

Vis dėlto šią prielaidą verta atidžiau išnagrinėti.

Palyginimas apie turtingą kvailutį dažnai interpretuojamas kaip įspėjimas apie godumą ir turtų kaupimą. Nors tai neabejotinai yra istorijos dalis, toks skaitymas dažnai nepaiso konteksto, kuris iš pradžių sukėlė palyginimą. Jėzus šios istorijos nepasakoja vakuume. Jis ją pasakoja atsakydamas į labai konkretų prašymą.

Prie Jo prieina vyras ir sako:

„Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimu.“

Evangelijose pateikiamas tik vienas aiškus kaltinimas Judui Iskarijotui prieš jo išdavystę – kad „jis buvo vagis; kaip piniginės saugotojas, jis imdavo tai, kas buvo į ją įdedama“ (Jono 12:6).
Ši eilutė, parašyta praėjus daug laiko po įvykių, formavo šimtmečius trukusį vertinimą. Tačiau, kai atidžiai pažvelgiame į kontekstą ir suderiname išsibarsčiusias užuominas, atsiranda daug natūralesnis ir praktiškesnis paaiškinimas, kuris atskleidžia Judą kaip praktiškiausią, netgi nepakeičiamą grupės narį.

Kai Jėzus savo klausytojams sakė, kad jie neturėtų kaupti lobio žemėje, „kur kandys ir rūdys jį sunaikina, o vagys įsilaužia ir pavagia“, jis nesakė abstrakčios moralinės maksimos. Jis kalbėjo paprastiems kaimiečiams, gyvenusiems trapių daiktų, molinių sienų ir neramių naktų pasaulyje. Norėdami teisingai suprasti Jo žodžius, turime įsijausti į jų elementarią patirtį, kur pati vagystės sąvoka turėjo labiau apčiuopiamą, beveik fizinę prasmę.