Naktis prieš pamokslą
Naktis buvo vėsi, o mažas lauželis degė silpnai.
Dvylika gulėjo išsibarstę po atviru dangumi, kiekvienas susisupęs į savo apsiaustą, miegodami po ilgos vaikščiojimo ir mokymo dienos. Tik Judas nemiegojo.
Šalia jo gulėjo piniginė – šiurkšti, sulopyta rankinė su plonu odiniu dirželiu. Jis atlaisvino jos mazgą ir pirštais palietė nedidelę monetų krūvelę. Metalas buvo šiltas nuo jo rankos, o jo garsas, švelnus žvangėjimas tamsoje, suteikė jam keistą paguodą.
Rytoj Jėzus vėl kalbės – galbūt miniai prie ežero, galbūt ant kalvos šlaito – ir Judas jau žinojo, kas nutiks. Kiekvieną kartą, kai Mokytojas kalbėdavo apie davimą, širdys atsiverdavo. Kažkas verkdavo, kažkas atnešdavo paskutinę monetą ar papuošalą, ir Jėzus jį palaimindavo – ir prieš saulėlydį jvisa tai vėl bus atiduota „vargšams“.
Bet vargšų buvo begalė, pagalvojo Judas. O kaip mes? Kaip mūsų misija skleisti evangeliją?
Tačiau jis, Judas, turėjo galvoti apie rytdieną – nusipirkti duonos, derėtis su užeigos šeimininkais, įsitikinti, kad kažkas liks, kai pamokslas baigsis ir minia išsiskirstys.
Jis įkišo ranką į piniginę, išėmė tris monetas – pačias mažiausias – ir įkišo jas į savo apsiausto pamušalą. Tai nebuvo vagystė, ne visai; tai buvo numatymas. Kai Jėzus rytoj viską atiduos, o jis tikrai tai padarys, bent šios kelios monetos liks duonai ar trupučiui aliejaus.
Jis vėl užrišo piniginę ir padėjo ją šalia savęs.
Vėjas įkaitino ugnį, ir įsiplieskė kibirkštis, apšviesdama miegančius veidus. Judas juos stebėjo – vyrus, kurie buvo atsisakę savo amatų, namų, šeimų, dabar sekdami vyrą, kuris sakė, kad lelijos dirba mažiau ir atrodo geriau nei karaliai. Tai buvo gražu. Tai taip pat buvo neįmanoma.
Jis sušnibždėjo į naktį: „Kažkas turi pagalvoti apie rytą.“
Tada jis atsigulė, ranka padėjęs paslėptas monetas savo apsiausto viduje.
Jis sau pasakė, kad tai dėl jų visų – ir dėl Jėzaus.
Tačiau silpnas metalo žvangėjimas net jo paties ausims skambėjo kaip kaltė.
Kitas rytas
Saulė blyškiai pakilo virš kalvų, o ežero kvapas pasklido po stovyklą.
Jėzus jau buvo pabudęs, sėdėjo šiek tiek atokiau, tyliai kalbėdamasis su grupe žmonių, kurie atėjo anksti – žvejais, motinomis, keliais vaikais. Jie atrodė vargšai, net pagal Galilėjos standartus: nudėvėti sandalai, akys, kurios kalbėjo apie alkį labiau nei žodžiai kada nors galėtų.
Judas susiveržė apsiaustą ir palietė paslėptas monetas.
Jis vos miegojo. Kiekvienas nakties garsas, regis, jį kaltino – vėjo šnaresys, piniginės girgždėjimas, net tolygus Petro kvėpavimas. Tačiau dabar, matydamas artėjančius žmones, jo ryžtas sustiprėjo.
Jis žinojo, kas bus.
Jis buvo tai matęs anksčiau.
****
Kai jie susirinko valgyti, Jėzus paėmė piniginę. „Vargšai atėjo pasiklausyti“, – tarė Jis. „Duokime jiems, ką turime.“
Žodžiai buvo švelnūs, beveik nerūpestingi.
Judo skrandis susitraukė. Jis stebėjo, kaip kiti linkčiojo, stebėjo, kaip Matas ir Andriejus padėjo suskaičiuoti monetas. Jų buvo pakankamai mažai, kad būtų galima suskaičiuoti viena ranka. Našlės moneta. Dvi nuo piemens berniuko. Viena nuo vyro, pardavusio savo sandalus.
Jėzus jas visas atidavė – kiekvieną paskutinį gabalėlį – į šiurkščias rankas, kurios dėkingai tiesėsi į priekį.
Judas vos šyptelėjo, kaip ir kiti, bet jo krūtinėje tyliai tiksėjo skaičiavimas kaip laikrodis.
Kai piniginė ištuštėjo, Jėzus ją pakėlė, apvertė aukštyn kojomis ir nusišypsojo.
„Žiūrėkite“, – tarė Jis, – „kas duoda, tam niekada iš tikrųjų netrūksta.“
Žmonės murmėjo iš nuostabos.
Judas nulenkė galvą, kad niekas nematytų jo veido.
Vėliau, kai minia išsiskirstė ir mokiniai vėl liko vieni, pasigirdo pirmasis tylus nerimo balsas.
Petras pažvelgė į Judą. „Ar piniginėje nieko neliko?“
„Nieko“, – atsakė Judas.
„Tai kaip mes šįvakar valgysime?“
Judas sudvejojo. Jo ranka pasiekė apsiausto siūlę, čiupinėdama paslėptas monetas. Jis laukė, kol Jėzus ką nors pasakys – pažadą, ženklą, bet ką. Tačiau Jėzus tik žiūrėjo į kalvas, ramiai ir tyliai, tarsi pats klausimas nebūtų Jo pasaulyje.
Judas nusisuko, apsimesdamas, kad taiso piniginės dirželį. Tyliai atlaisvino siūlę apsiauste ir leido trims monetoms nukristi į delną. Jis įmetė jas į piniginę ir tarė: „Užteks duonai.“
Petras palengvėjęs nusišypsojo. „A, žinojau, kad kažkas liks.“
Kiti linktelėjo, jau pamiršę savo nerimą.
Niekas neklausė, iš kur pinigai. Niekas niekada neklausdavo, nes tai buvo savaime suprantama.
Tą naktį Judas nusipirko duonos iš pirklio netoli kelio.
Jis ją laužė kartu su kitais, klausydamasis jų juoko, kol ugnis vos degė. Jėzus nieko nesakė – nei apie piniginę, nei apie duoną, nei apie Judo paslaptį. Tačiau kai jų žvilgsniai susitiko per laužo šviesą, Judas pasijuto taip, lyg būtų peržiūrėtas kiaurai.
Mokytojas jam nusišypsojo – tylia, žinančia šypsena.
Ir tai kažkaip buvo blogiau nei būti apkaltintam.
Judas pažvelgė žemyn, nuplėšė duonos gabalėlį ir pagalvojo: jei tikėjimas maitina sielą, tai protas turi maitinti kūną.
Jis lėtai kramtė, stengdamasis negirdėti tylaus monetų žvangėjimo, kuris vis dar aidėjo jo mintyse.