Evangelijose pateikiamas tik vienas aiškus kaltinimas Judui Iskarijotui prieš jo išdavystę – kad „jis buvo vagis; kaip piniginės saugotojas, jis imdavo tai, kas buvo į ją įdedama“ (Jono 12:6).
Ši eilutė, parašyta praėjus daug laiko po įvykių, formavo šimtmečius trukusį vertinimą. Tačiau, kai atidžiai pažvelgiame į kontekstą ir suderiname išsibarsčiusias užuominas, atsiranda daug natūralesnis ir praktiškesnis paaiškinimas, kuris atskleidžia Judą kaip praktiškiausią, netgi nepakeičiamą grupės narį.
1. Vadinamasis „vagis“
Jei Judas tikrai vogė, kodėl Jėzus, kuris žinojo žmonių širdis, paliko jį iždininku? Kodėl kiti neprieštaravo?
Labiausiai logiškas atsakymas yra tas, kad jo „vagystė“ buvo toleruojama, nes ji buvo funkcionali.
Jis iš tiesų ėmė iš piniginės, bet ne asmeniniam prabangos poreikiui, o tam, kad užtikrintų grupės išlikimą. Maistas, pastogė ir atsargos buvo kasdienės problemos. Kažkas turėjo priimti praktinius sprendimus tarnystėje, kurioje dažnai gyvenama nuo vieno valgio iki kito.
Įsivaizduokite, kai Jėzus pamokslavo apie visko atidavimą vargšams ir kaip pavyzdį viešai paprašė atidaryti piniginę ir atiduoti viską, kas joje buvo. Judas jau būtų slapta paėmęs dalį pinigų, kad liktų kažkas grupės išlikimui.
Jono evangelijos autoriaus pastaba, kad Judas „nesirūpino vargšais”, tiksliai atitinka šią situaciją. Jis nebuvo suinteresuotas kilniais labdaros idealais; jam rūpėjo grupės neatidėliotini poreikiai. Jis buvo pragmatiškas, o kiti – idealistai.
2. Jėzaus supratimas ir sutikimas
Jėzus, kuris skaitė žmonių širdis, tikrai žinojo, ką daro Judas.
Jei jis tai toleravo, tai jo tylėjimas buvo ne nežinojimas, o išmintis. Jėzaus mokymas išaukštino visko atidavimą vargšams, tačiau jis taip pat žinojo, kad misijai reikalingas kasdienis pragyvenimas ir mokiniai nebuvo išties tikintys. Priežastimi jų netikėjimo jis leido tai vykti. Jude jis turėjo žmogų, kuris galėjo tvarkyti tai, ko kiti negalėjo net paliesti: įtampą tarp dvasinio tyrumo ir materialių poreikių.
Judas iš esmės tapo tuo, kuris nešė kompromiso naštą.
Jis darė tai, kas turėjo būti padaryta, bet negalėjo būti atvirai pateisinta visiško savęs atsižadėjimo kalba. Jėzus leido jam tai padaryti – tyliai, žinodamas – nes kažkas turėjo tai padaryti.
3. Mokinių bendrininkavimas
Jei „mylimas mokinys” žinojo Judo įpročius, kiti taip pat turėjo žinoti.
Jų tylėjimas rodo ne moralinį abejingumą, bet tylų sutikimą. Jie patys bijojo alkio ir nesaugumo; Judas tiesiog veikė pagal tas baimes. Jis įkūnijo tai, ko jie nedrįso išsakyti.
Kai moteris Betanėje išpylė brangius kvepalus ant Jėzaus, Judas protestavo: „Kodėl tai nebuvo parduota vargšams?“ (Jono 12:5). Bet jo tikroji mintis galėjo būti: „Kodėl tai nebuvo parduota mūsų misijos reikmėms?“ Jis negalėjo to pasakyti garsiai Jėzaus akivaizdoje, todėl savo praktiškumą paslėpė po moraliniu argumentu apie labdarą.
Štai kodėl evangelistas Jonas vadina jį veidmainiu. Ne todėl, kad jis buvo godus, bet todėl, kad jo tikrasis motyvas buvo misijos išlikimas, o ne labdara.
Kitoje Evangelijoje ne tik Judas, bet ir visi mokiniai reiškia tokį pat protestą (Mato 26:8–9). Tai patvirtina modelį: Judas tik garsiai išsakė tai, ką visi galvojo.
4. Tikrasis Judo vaidmuo
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Judas nebuvo blogiausias iš dvylikos, bet, paradoksalu, labiausiai tinkamas sunkiausiam darbui.
Jis buvo realistas. Jis užtikrino, kad lempos degtų, duona būtų nupirkta ir kelionė galėtų tęstis. Jo veiksmai peržengė tikėjimo ir atsargumo ribą, bet jie buvo būtini, kad grupė išgyventų pasaulyje.
Judo tragedija buvo ta, kad jis nešė moralinę grupės neišsakytų kompromisų naštą. Kai jo pragmatizmas galiausiai susidūrė su Jėzaus absoliučia savęs aukojimo vizija, jis buvo dvasiškai sukrėstas. Jo išdavystė gali būti vertinama ne kaip godumas, o kaip žmogaus, kuris tarnavo Dievui ir būtinybei, bet prarado abu, neviltis.
5. Išvada
Judas Iskarijoto istorija nėra tik vagies ar išdaviko istorija.
Tai istorija apie žmogų, kuris tvarkė piniginę tiems, kurie nelietė pinigų, kuris rūpinosi maistu tiems, kurie pamokslavo apie tikėjimą, ir kuris buvo pasmerktas už tai, ką visi tyliai laikė savaime suprantamu dalyku.
Jis buvo geriausias žmogus šiam darbui – ir, tragiškai, vienintelis, kuris negalėjo jo išgyventi.