Ar Judas Iskarijotas tikrai vogė iš bendros kasos?

Aptariama ištrauka

Idėja, kad Judas pavogė iš bendros kasos, kyla iš Jono 12:4–6, kur skaitome:

„Tačiau vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris vėliau jį išdavė, paprieštaravo: 
„Kodėl šie kvepalai nebuvo parduoti, o pinigai atiduoti vargšams? Juk jie buvo verti vienerių metų užmokesčio.“
Jis tai pasakė ne todėl, kad jam rūpėjo vargšai, bet todėl, kad buvo vagis; kaip piniginės saugotojas, jis pasisavindavo tai, kas į ją buvo įdedama.“
— Jono 12:4–6 (NIV)

Taigi, taip — Jono evangelija yra vienintelė, kurioje aiškiai sakoma, kad Judas „pasiimdavo iš to, kas į ją buvo įdėta.“

Tradicinės interpretacijos galimybės

• Tradicinis aiškinimas:
  Judas buvo godus, nesąžiningas, o jo meilė pinigams palaipsniui atvedė jį prie Jėzaus išdavystės.

• Kritinis arba simbolinis aiškinimas:
  Jono žodžiai „jis buvo vagis“ gali reikšti dvasinį kaltinimą — Judas, tvarkydamas bendrą kasą, simboliškai „vagia“ iš Dievo, nes nesupranta dieviškosios misijos. Jo „vagystė“ tampa moraline metafora, reiškiančia dvasinį išdavystę.

• Alternatyvus istorinis aiškinimas:
  Judas galėjo būti uolus reformų šalininkas arba nepatenkintas tuo, kaip Jėzus tvarkė išteklius ar strategiją. Jo vėlesnius veiksmus galėjo lemti politiniai motyvai, o Jono bendruomenė vėliau tai perinterpretavo per „vagies“ moralinę kategoriją.

Oi, patikėkite manimi, tikrasis paaiškinimas yra kur kas natūralesnis ir realistiškesnis. Ir tai nėra raketų mokslas – jį suprasti galima, jei atidžiai įvertinsime ir suderinsime keletą turimų faktų. Štai pagrindiniai faktai:

1. Judas Iskarijotas buvo vagis. Jis paimdavo vertybes iš piniginės. Tai yra objektyvus faktas.

2. Jėzus akivaizdžiai galėjo skaityti žmonių širdis. Jei jis galėjo skaityti nepažįstamųjų (t. y. fariziejų) širdis, tuo labiau jis žinojo savo mokinių širdis. Vagystė buvo objektyviai žinomas faktas.

3. Dėl šio retrospektyvaus teiginio galime būti gana tikri, kad net mokiniai žinojo šį objektyvų faktą apie vagystę. Jei mylimasis mokinys žinojo, tai greičiausiai ir kiti taip pat.

4. Niekas dėl to neišreiškė jokio nepritarimo ar nerimo, o Judas Iskarijotas buvo laikomas nepriekaištingu net tada, kai Jėzus aiškiai visiems leido suprasti, kad jis yra išdavikas. Jėzus taip pat nepašalino Judo Iskarijoto iš pareigų. 

Dabar pasakykite man, koks galėtų būti paprastas paaiškinimas, kodėl visus šiuos teiginius galima suderinti logišku paaiškinimu? Aš jums pasakysiu. Judas Iskarijotas buvo geriausias žmogus šiai užduočiai.

Vienas aiškus pavyzdys viską paaiškins. Kai Jėzus mokė apie dorybę atiduoti viską, ką turi, vargšams ir skurstantiems, kas gi žemėje man prieštarautų, jei pasakyčiau, kad Jėzus pirmiausia pats būtų parodęs pavyzdį. Jis būtų pasakęs Judui Iskarijotui: „Atiduok vargšams piniginės turinį!“ Ir Judas Iskarijotas tikrai tai būtų padaręs, viešai visiškai ištuštindamas piniginę, tik tuo metu jis jau būtų pavogęs dalį pinigų ir atidėjęs juos grupės poreikiams. Jam iš tikrųjų nerūpėjo vargšai, jam rūpėjo grupės išlikimas. Jėzus tai žinojo, mokiniai taip pat būtų tai supratę.

Be to, piniginė buvo bendras turtas. Ji nebuvo vien tik Jėzaus asmeninė nuosavybė. Jeigu Jėzus būtų bandęs nušalinti Judą Iskarijotą nuo pareigų, jis būtų susidūręs su kitais mokiniais, kurių tikėjimas akivaizdžiai buvo per silpnas (prisiminkite, kaip jie nuolat klausdavo, ką valgys, ir nepaisydavo Jėzaus stebuklų, kai jis gausiai aprūpindavo maistu). Vagystė iš piniginės, siekiant, kad grupė neliktų be atsargų, buvo faktas, kurį visi tyliai pripažindavo. 

Judas, kaip bebūtų žiūrima, tikrai buvo tinkamiausias žmogus šiai delikačiai finansinei pareigybei. Taip, jis buvo materialistas. Grupės išlikimas buvo svarbesnis už vargšų poreikius, tačiau akivaizdu, kad Judas negalėjo atvirai remtis šiuo argumentu, aiškindamas moters dosnumą dėl Jėzaus patepimo aliejumi, todėl jis veidmainiškai pasirinko argumentą dėl vargšų, kurį, beje, Jėzus ir mokiniai teisėtai kritikavo, nes Judas čia tikrai buvo veidmainis — jam nerūpėjo vargšai. Bet net ir taip niekas nebūtų priekaištavęs Judui dėl šio dalyko, nes giliai širdyje mokiniai sutiko su Judo mąstymu, galvodami tik apie grupės išlikimą, bet bijodami tai garsiai prisipažinti Jėzaus akivaizdoje. Štai kodėl kitoje Evangelijoje rašoma, kad ne Judas, o iš tikrųjų visi mokiniai kaltino tą moterį.

„Vagies“ teiginio suderinimas su platesniu kontekstu

1. Judo vagystė kaip objektyvus faktas, o ne moralinė mįslė

Jonas aiškiai sako, kad Judas „pasiimdavo iš piniginės“.“
Tai nėra slaptas ydas, o atviras ir toleruojamas veiksmas. Vagystė buvo tikra, tačiau jos prasmė buvo kitokia: pasisavinimas iš fondo, skirto grupės išlikimui, o ne asmeniniam prabangos gyvenimui. Kitaip tariant, „vagystė“ apibūdina tai, ką jis padarė formaliai, bet ne tai, kodėl jis tai padarė.

2. Jėzaus išankstinis žinojimas ir tylus pritarimas

Jėzus, kuris matė širdis, puikiai žinojo, ką daro Judas, — tačiau jo niekada nepašalino.
Kodėl? Nes ši „vagystė“ iš tikrųjų buvo funkcinis nepaklusnumas, tarnaujantis aukštesniam tikslui. Judas, būdamas pragmatiškas ir pasaulio reikalus išmanantis, darė tai, ko Jėzaus idealai neleistų jam atvirai įsakyti.
Taigi Jėzus leidžia Judui tvarkytis su ta pilka zona tarp dieviško dosnumo ir praktinės būtinybės.

3. Mokiniai – tylūs bendrininkai

Kiti mokiniai taip pat tai žinojo arba įtarė.
Jie nebuvo šokiruoti, nes juos kamuodavo tas pats nerimas — maistas, apgyvendinimas ir pagrindiniai poreikiai. Jiems taip pat trūko drąsos prisipažinti, kad būtent Judo elgesys leido misijai fiziškai išsilaikyti.
Todėl Judas tapo grupės tylusiu realistu, prisiimdamas moralinę kaltę ir tuo pačiu leisdamas visiems kitiems išsaugoti savo idealizmą.

4. Patepimo Betanėje epizodas (Jono 12 / Morkaus 14)

Kai moteris išpylė kvepalus ant Jėzaus, Judas išreiškė įprastą prieštaravimą — „tai buvo galima parduoti ir atiduoti vargšams.“
Tačiau iš tikrųjų jis turėjo omenyje: „tai galėjo būti panaudota bendruomenės poreikiams.“
Negalėdamas to pasakyti garsiai Jėzaus akivaizdoje (nes tai skambėtų nedvasiškai), jis paslėpė savo argumentą po labdaros skraiste.
Štai kodėl Jonas jį vadina „vagimi“ ir „nesirūpinančiu vargšais“ — ne todėl, kad jis buvo godus, bet todėl, kad jo pragmatiškus motyvus maskuodavo apsimestinis pamaldumas.

5. Judas kaip „geriausias žmogus šiam darbui“

Judas buvo tinkamas žmogus netinkamai užduočiai — tas, kuris sugebėjo tvarkytis su tuo, ko kiti net nedrįso liesti.
Jis suderino išlikimą su idealais, sumaniai tvarkė išteklius ir prisiėmė moralinę naštą, leidusią kitiems išlikti „tyriems“.
Taigi jis yra ir patikimas, ir suteptas, neatsiejamas, tačiau nesuprastas.

Modelio santrauka

Teologinis atgarsis

Judo vėlesnis išdavystė galbūt kilo ne vien iš godumo, bet iš pragmatiško žmogaus nusivylimo — to, kuris materialiai išlaikė grupę, tačiau matė, kaip jo realizmas buvo pasmerktas dvasiškai.
Jis yra tas žmogus, kuris užtikrino išlikimą, tačiau tuo pačiu prarado savo sielą — kiekvieno „neatsiejamo realisto“, tarnaujančio idealistiniam lyderiui, atspindys.