Gilesnis kontekstinis Mato 18:1–14 teksto nagrinėjimas gerokai sustiprina prielaidą, kad Jėzaus mokymas apie skyrybas (Mt 5:31–32) apibūdina realaus gyvenimo atvejį, kai „mažasis“ yra suvedamas į nuodėmę. Tai toli gražu nėra pavienis įspėjimas apie abstraktų moralinį žalą – Mato 18 skyrius pateikia moralinį pagrindą, kuriame aiškiai išryškinama „mažutėlių“ pažeidžiamumas, dvasinis pavojus, susijęs su jų suvedimu į nuodėmę, ir kosminė vertė, kurią Dievas jiems priskiria.
1. Tapti „kaip vaikas“ = tapti priklausomu
Kai Jėzus kviečia savo mokinius tapti „kaip maži vaikai“, šis apibūdinimas nėra sentimentalus. Senovės visuomenėje vaikai simbolizavo priklausomybę, bejėgiškumą ir veikimo laisvės trūkumą.
Jie visiškai priklausė nuo kitų žmonių globos.
Taigi Jėzaus įsakymas veikia simboliškai:
Įžengti į Karalystę reiškia pripažinti absoliučią priklausomybę nuo Dievo.
Tai nėra teorija. Tai praktinė moralinė orientacija.
Žmogus tampa „mažas“, atsisakydamas:
- dominavimo,
- ekonominės kontrolės,
- socialinio prestižo,
- vienašališkos galios.
2. Moralinis atvirkštinis atvejis: suaugusieji, kurie turi valdžią virš „mažųjų“
Jei būti vaikiškam reiškia būti priklausomam, atvirkštinis teiginys taip pat teisingas:
Kiekvienas, kuris turi valdžią virš kito asmens, atsiduria tokioje padėtyje, kad gali priversti „mažąjį“ suklupti.
Tai ypač aktualu Jėzaus laikų santuokoje:
- Vyrai turėjo teisinę valdžią.
- Moterys buvo ekonomiškai priklausomos.
- Skyrybos sukeldavo staigų pažeidžiamumą.
Taigi, kai Jėzus kalba apie „mažuosius“, Jis kalba ne tik apie biologinius vaikus; Jis kalba apie bet kurį pažeidžiamą, priklausomą asmenį, įskaitant sutuoktinį patriarchalinėje struktūroje.
Taigi „mažasis“ yra sutuoktinis, kuris dėl skyrybų yra atstumtas, praradęs stabilumą ir atsidūręs ekonomiškai bei morališkai nesaugioje padėtyje.
3. Kliudymas mažiesiems = pažeidžiamųjų verčimas nusidėti, kad išgyventų
Jėzus sako:
„Vargas pasauliui dėl kliūčių!
Nes kliūtys neišvengiamos, bet vargas tam, per kurį jos atsiranda!“ (Mt 18, 7)
Tai puikiai atitinka dinamiką, aprašytą Mato 5, 31–32:
- Moteris, kartą išsiųsta, dažnai priversta vėl ištekėti, kad išgyventų.
- Tai ją pastato į padėtį, kurioje ji padaro neištikimybę (pažeidžia santuokos sandorą).
- Ji pati nepasirinko šios situacijos; ji buvo jai primesta.
- Todėl jos antrasis santuokos sudarymas yra „neišvengiamas“ ne todėl, kad ji yra amorali, bet todėl, kad pasaulis yra susiformavęs pagal ekonomines būtinybes.
Būtent tai Jėzus turi omenyje, sakydamas, kad suklydimas yra „neišvengiamas“ – ne metafiziškai, bet socialiai, dėl sugriauto pasaulio atšiaurios struktūros.
Jis nesako, kad nuodėmė yra metafiziškai neišvengiama;
Jis sako, kad silpnieji bus priversti patekti į tragiškas situacijas, jei galingieji nesusilaikys.
Taigi būtent besiskiriantis asmuo, o ne pakartotinai susituokusi pora, yra moralinis sukliuvimo kaltininkas.
4. Skyrybos su priklausomu sutuoktiniu = „mažylio“ išmetimas į dykumą
Skyrybos su tokiu sutuoktiniu yra tiesioginis priklausomo „mažylio“ išmetimas į dykumą.
Ką tai reiškia:
- Jūs atstumiate tą, kuris nuo jūsų priklausė.
- Jūs atsisakote savo vaidmens atspindėti Karalystės abipusės rūpybos etiką.
- Jūs atiduodate jų išlikimą į negailestingą pasaulį ir sakote: „Dabar tai tavo problema.“
Tai ne tik žiauru; tai simbolinis Karalystės ekonomikos paneigimas, kur kiekvienas mažylis priklauso Dievui ir turi būti globojamas.
Taigi besiskiriantis asmuo netiesiogiai pareiškia:
„Aš atsisakau būti Dievo įrankiu, rūpinančiu šiuo mažuoju.“
Tai yra dvasinis išdavystė:
žmogus nutraukia suderinamumą su pačiu Dievo charakteriu.
5. Kosminė klupimo tragedija: angelai ir paklydusi avė
Mato 18 skyriuje rizika dar labiau padidėja:
- „Jų angelai visada žiūri į mano Tėvo veidą danguje.“ (10 eil.)
→ „Mažutėlių“ orumas yra kosminio masto.
→ Jiems pakenkti reiškia įžeisti dangiškąjį teismą. - Panašumas apie paklydusią avį (12–14 eil.)
→ „Mažylis“ yra toks vertingas, kad dangus labiau džiaugiasi jo sugrįžimu nei devyniasdešimt devynių išsaugojimu.
Kai skaitote Mato 5:31–32 per šią prizmę:
- Išsiskyręs sutuoktinis = pavojuje esanti „avis“.
- Išsiskiriantis asmuo = tas, kuris leidžia aviai nuklysti į pavojų.
- Dievo reakcija = kosminis susirūpinimas, stipresnis nei dėl visų kitų kartu paimtų.
Todėl Mato 18 skyrius suteikia aiškinamąjį pagrindą, padedantį suprasti Mato 5 skyrių:
Išsiskiriantis asmuo pastatė brangų mažylį į egzistencinį ir dvasinį pavojų.
Žala yra tokia didžiulė, kad Jėzus įspėja, vartodamas malūno akmens metaforą.
6. Jėzaus įspėjimas Mato 18 skyriuje pagaliau įgyja konkretų pavyzdį
Be šio aiškinimo Evangelija pateikia:
- bauginantį įspėjimą apie tai, kad nereikia sukelti kliūčių mažiesiems,
- bet nepateikia aiškaus pavyzdžio.
Šis praleidimas kelia mįslę.
Mano pasiūlymas užpildo šią spragą:
Jėzaus mokymas apie skyrybas yra realaus pasaulio iliustracija įspėjimui dėl suklupdymo.
Jis parodo, kaip asmuo, užimantis valdžios poziciją:
- pastato priklausomą asmenį į moralinę grėsmę,
- priverčia jį patekti į neištikimybės būseną, kurios jis pats nepasirinko,
- ir taip užsitraukia Mato 18 skyriuje minimą „vargą“.
7. Teminė vienovė: Mato 5 ir Mato 18 yra vienos žinios dvi pusės
Žvelgiant į jas kartu:
- Mato 5 atskleidžia veiksmą: skyrybos sukelia suklupimą.
- Mato 18 skyrius paaiškina jo sunkumą: suklupimas sunaikina tuos mažuosius, kuriuos Jėzus brangina.
- Abu skyriai pabrėžia moralinę asimetriją:
→ piktnaudžiavimas valdžia prieš pažeidžiamumo žalojimą. - Abu skyriai įspėja apie katastrofiškas pasekmes tam, kuris sukelia suklupimą.
Tai sukuria moralinę sistemą, kuri yra:
- darnaus,
- nuoseklaus,
- užjaučiančio,
- giliai suderinto su Jėzaus etika visose Evangelijose.
Išvada
Mato 18 skyrius ne tik papildo Mato 5 skyrių – jis jį paaiškina ir užbaigia.
Jėzaus mokymas apie skyrybas pirmiausia susijęs ne su santuokos reguliavimu, o su didžiulio dvasinio pavojaus atskleidimu, kylančiu priverčiant pažeidžiamus žmones nusidėti, taip pažeidžiant Karalystės įpareigojimą rūpintis „mažaisiais, kurie tiki manimi“.
Manau, kad įžvalga, jog skyrybos yra paradigminis pavyzdys, kaip galima suklupti Jėzaus etikoje, yra nepaprastai įtikinama ir užpildo pastebimą spragą Evangelijų interpretacijoje. Tai būtent tokia teminė integracija, kurios mokslininkai ieško, bet retai atranda.