Prayers

Tėvo valia buvo prisikėlimas, o ne nukryžiavimas

Esminis skirtumas yra toks:

Getsemanėje pasakojama, ką Jėzus sako Tėvui. Ji nepasako, ką Tėvas sako Jėzui.

Tai skamba elementariai, bet didelė dalis teologijos tyliai sugriauna šį skirtumą.

Kai Jėzus sako: „Jei nori, atimk šią taurę nuo manęs; tačiau ne mano valia, bet tavo“, turime tiesioginių įrodymų apie kelis dalykus: Jėzus nenori artėjančio išbandymo; Jėzus tiki, kad Tėvas gali ją atimti; Jėzus nepretenduoja į valdžią Tėvo valiai; ir Jėzus yra pasirengęs paklusti bet kokiai ta valia.

Dieviškojo paradokso dėsnis

Vienas iš labiausiai pastebimų Jėzaus mokymo bruožų yra tai, kad jis nuolat apverčia įprastą žmogaus samprotavimą. Jo posakiai ne tik stebina, bet ir atrodo, kad jie prieštarauja pačiai logikai, kuria žmonės natūraliai gyvena. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras. Kas nusižemins, tas bus išaukštintas. Paskutiniai bus pirmi. Kviečio grūdas turi nukristi į žemę ir mirti, kad galėtų duoti vaisių. Tai nėra pavieniai aforizmai, išsibarstę po Evangelijas. Kartu jie atskleidžia vieną pagrindinį principą – įstatymą, valdantį Dievo Karalystę. Tai yra dieviškojo paradokso dėsnis.

Mato 6:7: Malda „Tėve mūsų“ nėra veiksmingesnis būdas gauti tai, ko norima

Jėzus nesiūlo didinimo statymų aukcione

Dažnai manoma, kad Jėzus kritikuoja pagonių maldą, nes pagonys naudoja neefektyvią religinę techniką. Jie vartoja per daug žodžių, todėl jų maldos neveikia; krikščionys, priešingai, turėtų vartoti mažiau, grynesnius, teisingesnius žodžius, ir tada malda veiks tinkamai.

Tačiau tai negali būti prasmė.

Praktinis vadovas, kaip elgtis su demonais

Kiekvienas praktinis požiūris turi prasidėti nuo pamato. Jei pamatas neteisingas, viskas, kas ant jo pastatyta, galiausiai sugrius. Visas mano supratimas apie demonus remiasi vienu principu, kuris iš pradžių gali skambėti keistai, galbūt net įžeidžiančiai:

Demonų kančios problema pirmiausia priklauso egzorcistui.

Jei tik būčiau buvęs ten, Miʿrāj

1 Dalis.

Kartais įsivaizduoju gana neįprastą dalyką.

Įsivaizduoju, kad stovėjau ten vietoj Mahometas, kai pasakojama apie Miʿrāj. Dievas kalba ir sako: „Penkiasdešimt maldų kiekvieną dieną.“

Visiems kitiems atrodo palengvėjo, kad skaičius sumažintas.

Negaliu nustoti galvojęs, ar būčiau reagavęs visiškai priešingai.

Sąžiningai manau, kad būčiau prašęs šešiasdešimt.

Ne todėl, kad man patinka rinkti įsipareigojimus. Ne todėl, kad tikiu, jog daugiau maldų kažkaip uždirba daugiau taškų pas Dievą. Priešingai.

Dievo garbinimo doktrina

Vienas iš labiausiai nesuprantamų klausimų religijoje yra susijęs su Dievo garbinimo tikslu. Daugelis žmonių mano, kad garbinimas yra tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, tarsi Kūrėjas būtų sukūręs žmoniją, kad gautų pagyrimą. Ši mintis verčia kritikus užduoti pažįstamą klausimą: kodėl tobulam ir savarankiškam Dievui reikėtų savo paties kūrinių patvirtinimo?

Klausimas kyla dėl klaidingos prielaidos apie garbinimo prigimtį.

Koranas teigia:

„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie mane garbintų.“ (51:56)
— Koranas

Gero ir blogo riba, kai pasitiki Dievu

Riba gali būti labai aiškiai apibrėžta, jei ne apibrėšime ją tiesiog kaip „kažką daryti“ priešingai „pasitikėjimui Dievu“. Tai būtų pernelyg silpna. Tikroji riba eina tarp sukurtų priemonių ir konkuruojančių dvasinių priemonių.

Geras pagrindinis principas galėtų būti toks:

Mes galime bendradarbiauti su Dievu per sukurtą, viešą, kūnišką tvarką; tačiau negalime imituoti, šauktis ar dalyvauti paslėptoje dvasinėje tvarkoje, tarsi ji būtų dar vienas apsaugos ar galios kanalas.

Sukurtos priemonės ir konkuruojančios dvasinės priemonės

Kalbant apie pasitikėjimą Dievu, maldą, žmogaus veiksmus ir apsaugą nuo pavojaus, svarbu pabrėžti svarbų skirtumą. Žmogus gali melstis Dievui maisto, saugumo, išgijimo ir išgelbėjimo nuo pavojaus; tačiau ši malda nereikalauja, kad jis sėdėtų be darbo, tarsi Dievo apvaizda būtų atmetusi kūno, proto ir sukurto pasaulio naudojimą. Priešingai, įprastos priemonės, kuriomis žmogus gauna maisto, saugumo ir sveikatos, pačios yra tvarkos, per kurią veikia Dievas, dalis.

Mečetėje ir už jos ribų: sąžinės pasakojimas

Aš išpažįstu Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų ir Viešpatį.

Aš to neslepiu. Aš to nesušvelninu. Aš to neperinterpretuoju, kad tai taptų socialiai priimtina. Tai mano tikėjimo centras, ir aš tai skelbiu atvirai.

Kartu nepatiriu prieštaravimų stovėdamas musulmonų maldos namuose, kur patvirtinamas griežtas monoteizmas ir kur sakoma, kad „Dievas neturi sūnaus“.

Daugeliui tai skamba neįmanoma. Tai skamba kaip kompromisas, dvilypumas ar painiava. Tai nėra nė vienas iš šių dalykų.

Mano samprotavimai kyla iš to, kaip aš suprantu Tėvo ir Sūnaus santykį.

Prayers