Kartą jau buvau girdėjęs vieną mokytoją.
Ne visai arti – toli minioje, pusiau išsiblaškęs, labiau smalsus nei įtikintas. Prisiminiau fragmentus, o ne sakinius. Kažką apie skruostus. Kažką apie apsiaustus. Tada tai skambėjo keistai, netgi neapgalvotai, ir prisimenu, kad galvojau, jog tokie žodžiai skirti žmonėms, kuriems nereikėjo gyventi Romos valdžioje.
Greitai apie tai pamiršau. Gyvenimas nekentė mįslių.
Taigi, kai kareivis mane sustabdė kelyje, iš pradžių nieko panašaus man neatėjo į galvą.
Jis parodė. „Nešk tai.“
Pajutau, kaip svoris užgriuvo mano petį, o kartu su juo užplūdo pažįstamas potvynis – krūtinės gniaužimas, minčių antplūdis, kurios niekada nelaukė, kol bus pakviestos.
Tai neteisinga.
Aš nesu jo nešulinis gyvulys.
Tik viena mylia. Įstatymas sako vieną mylią.
Ėjau.
Kiekvienas žingsnis maitino triukšmą. Kareivio nugara, dulkės, karštis – visa tai dingo už šauksmų mano galvoje. Jau planavau mylios pabaigą, jau repetavau tą akimirką, kai numesiu kuprinę ir atgausiu save. Ne fiziškai – nebuvau toks kvailas – bet viduje. Ten laimėsiu.
Įpusėjus kelionei, kažkas pasikeitė – ne įžvalga, ne drąsa, o kažkas visai kita.
Pasibjaurėjimas.
Tai atėjo staiga ir be ceremonijų. Supratau, kad ne tik nešu šį nešulį. Visą sceną tempiu su savimi viduje – jo valdžią, įstatymą, įžeidimą, savo argumentus, įsivaizduojamą auditoriją. Mano kūnas buvo priverstas nueiti vieną mylią, bet protas buvo įpareigotas daug ilgiau. Kas gi slypi už visų šių savimi teisiai samprotavimų? Ar tai tikrai aš? Maniau, kad iš tikrųjų noriu tik akimirkos ramybės galvoje...
Ir mane aplankė mintis, neapdorota ir nepagražinta:
Ar nebėra jau vietos, kur man nebūtų vadovaujama?
Net ir čia?!
Suvokimas mane pykino. Roma užvaldė mano nugarą ir kojas – bet dabar ji užvaldė mano mintis, mano kvėpavimą, mano vidinį gyvenimą. Dirbau du kartus: kartą su savo kūnu, o kitą – su įniršiu. Ir antras darbas buvo sunkesnis.
Tada prisiminimas iškilo į paviršių – ne aiškiai, ne kaip man pasakyti žodžiai, o kaip kažkas seniai nugirsto ir tik dabar suprasto.
Atsuk kitą skruostą.
Duok daugiau, nei reikalaujama.
Neikite dar mylią.
Beveik nusijuokiau. Tai vis dar skambėjo absurdiškai.
Bet staiga tai pamačiau – ne kaip paklusnumą, ne kaip dorybę, o kaip išsivadavimą.
Jei sustočiau ties mylia, jausčiausi "gerai" ...ir savo galvoje parsineščiau šį vyrą namo...
Jei eičiau toliau, kažkas kita pagaliau gal nustotų. Šis alinantis komanduotojas manyje! Tikras velnias!
Kai pasirodė mylios žymeklis, nesulėtinau tempo.
Kareivis nustebęs atsisuko. „Užteks.“
Pasitaisiau diržą ir ėjau toliau.
Nieko dramatiško neįvyko. Jis neatsiprašė. Jis nesuprato. Paėjęs trumpą atstumą, jis nerangiai ištiesė ranką ir paėmė kuprinę atgal, tarsi pati situacija būtų išsiderinusi.
Jis nuėjo.
Stovėjau ilgiau nei reikėjo, nustebusi tyla manyje. Kelias buvo tas pats. Roma buvo ta pati. Niekas nepasikeitė – išskyrus tai, kad triukšmas dingo.
Pirmą kartą tą dieną buvau nepasiteisinęs.
Ir pirmą kartą tą dieną nebuvau vergas.
Tik tada supratau, ką mokytojas turėjo omenyje. Jis mums nesakė, kaip kęsti neteisybę.
Jis rodė, kaip nustoti ją nešiotis.