Tai visai ne sutapimas. Tai viena iš tų vietų, kur vidinis Jėzaus mokymo darnumas tampa matomas tik tada, kai ištraukos skaitomos kartu, o ne atomizuojamos. Mato 5:21–26 ir Mato 18:21–35 yra atskirti skyriais ir žanrais (pamokslas ir palyginimas), tačiau jie remiasi ta pačia moraline gramatika. Vienas yra suspaustas, aforistinis, beveik teisinis; kitas – išplėstas, pasakojamasis ir dramatiškas. Tačiau jie moko tos pačios tiesos iš dviejų pusių.
Leiskite man tai išskleisti.
1. Ne sutapimas, o sąmoningas kartojimas dviem būdais
Jėzus dažnai moko tos pačios pagrindinės tiesos dviem skirtingais būdais:
- Principinė forma (trumpi, tankūs posakiai)
- Pasakojimo forma (palyginimai, atskleidžiantys pasekmes)
Mato 5:23–26 yra principinė forma.
Mato 18:21–35 yra pasakojamoji forma.
Panašumas – kalėjimas iki paskutinio skatiko, skolų santykiai, viršininkas pirmiausia atleidžia, o paskui pavaldinys atsisako gailestingumo – yra per daug tikslus, kad būtų atsitiktinis. Jėzus nesikartoja, nes pamiršo tai, ką pasakė anksčiau; Jis gilina ir aiškina tą patį įspėjimą skirtingoms auditorijoms ir skirtingoms akimirkoms.
2. Bendra struktūra: vertikalus gailestingumas ir horizontalus atsisakymas
Abi ištraukos paremtos ta pačia dviejų lygių skolos struktūra, kuri yra esminė.
Mato 18 skyriuje:
- Tarnas yra skolingas karaliui negrąžinamą skolą.
- Kitas tarnas yra skolingas jam nedidelę skolą.
Mato 5 skyriuje:
- Garbintojas ateina pas Dievą ieškodamas priėmimo (numanomo atleidimo).
- Kitas asmuo turi pretenzijų „prieš“ jį.
- Teisinis oponentas yra pasirengęs spausti šį reikalą.
Abiem atvejais vidurinė figūra stovi tarp dviejų santykių:
- virš jo: gautas (arba ieškomas) gailestingumas,
- žemiau jo: reikalaujamas, bet atmestas gailestingumas.
Ši „vidurinė pozicija“ yra teologinis raktas. Jėzus pirmiausia nekalba apie piktadarius ar nusikaltėlius. Jis kalba apie žmones, kurie jau yra gavėjai – arba tikisi gavėjų – gailestingumo, bet neperduoda to gailestingumo patys.
Štai kodėl perspėjimas toks griežtas.
3. Kalėjimas, „kol viską sumokėsite“: ne teisinis realizmas, o moralinis neišvengiamumas
Abiejose ištraukose kalėjimas funkcionuoja simboliškai, o ne procedūriškai.
- Mato 5:26: „Neišlipsi, kol nesumokėsi iki paskutinio skatiko.“
- Mato 18:34: „Jis atidavė jį kalėjimo prižiūrėtojams, kol neatiduos visos skolos.“
Nei vienu atveju grąžinimas nėra realiai įmanomas:
- Sumos yra arba per didelės,
- arba pati sąlyga yra neįmanoma, kai gailestingumas nebegalioja.
Tai sąmoninga. Jėzus neaprašo, kaip veikia teismai; Jis aprašo, kas nutinka, kai gailestingumą pakeičia teisingumas.
Kalėjimas pirmiausia nėra bausmė; tai logiška griežtos apskaitos reikalavimo pasekmė. Kai atmetate gailestingumą kaip veikimo principą, patenkate į sistemą, kurioje kiekvienas skatikas yra svarbus – ir ta sistema jus sutraiškys.
Štai kodėl abi ištraukos baigiasi tam tikru galutiniu reiškiniu. Ne todėl, kad Dievas yra žiaurus, bet todėl, kad žmogus pasirinko vienintelę likusią sistemą, kai atsisakoma gailestingumo.
4. „Teisumo“ iliuzija: kodėl neatlaidus tarnas jaučiasi pateisintas
Mato 18 skyriuje neatlaidus tarnas nėra akivaizdžiai blogas. Jis teisiškai teisus. Kažkas jam tikrai skolingas pinigų. Jo klaida nėra neteisybė; tai moralinis aklumas.
Tas pats pasakytina ir Mato 5 skyriuje.
Asmuo, besikreipiantis į teismą, neapibūdinamas kaip kaltas. Priešininko teiginys gali būti perdėtas, nesąžiningas ar net piktavališkas. Vis dėlto Jėzaus įspėjimas vis tiek galioja. Kodėl?
Nes lemiamas klausimas yra ne tas, kas teisus, o kokioje moralinėje ekonomikoje pasirinksite veikti.
- Gailestingumo ekonomika: skolas galima atleisti.
- Teisingumo ekonomika: skolos turi būti visiškai sumokėtos.
Kai tarnas Mato 18 skyriuje reikalauja teisingumo iš savo bendratarnio, jis netiesiogiai atsisako gailestingumo kaip principo. O karalius tiesiog nuosekliai gerbia šį pasirinkimą.
Būtent apie tai Jėzus perspėja Mato 5 skyriuje:
„Greitai susitarkite... kad teisėjas jūsų neįduotų.“
Pavojus yra ne tas, kad pralaimėsite nesąžiningai.
Pavojus yra tas, kad laimėsite sistemoje, kurioje negalite išgyventi.
5. Kodėl Jėzus taikosi į „vidurinę figurą“
Tai labai svarbu ir dažnai nepastebima.
Jėzus pirmiausia nemoko:
- engiamųjų, kaip išgyventi neteisybę,
- nei nusikaltėlių, kaip atgailauti.
Jis moko religingai dorą viduriniąją klasę, tuos, kurie:
- meldžiasi,
- aukojasi,
- lanko pamaldas,
- pasitiki savo moraline padėtimi,
- ir tiki, kad gali sau leisti reikalauti teisingumo.
Tai žmonės, labiausiai gundomi manyti:
- „Aš nusipelniau Dievo gailestingumo.“
- „Jie nusipelno mano griežtumo.“
Tiek Mato 5, tiek Mato 18 sugriauna šią iliuziją.
Vidurinis žmogus – tarnas, pamaldusis, atsakovas – yra labiausiai dvasiškai nykstantis asmuo sistemoje. Kodėl? Nes jis stovi kryžkelėje, kur per jį turi tekėti gailestingumas. Kai jis ten sustoja, teismas kyla aukštyn.
Štai kodėl Jėzus Mato 18 sako:
„Taip ir mano dangiškasis Tėvas jums padarys...“
Ir kodėl Mato 5 pasekmė perauga iš žmonių teismų į kažką galutinio.
6. Saviteisumo vaidmuo: tylus priešas abiejose ištraukose
Abiejuose tekstuose saviteisumas niekada nėra aiškiai įvardytas, tačiau jis yra visko varomoji jėga.
- Tarnas jaučiasi pagrįstas smaugti savo bendratarnį.
- Pamaldusis jaučiasi pagrįstas užbaigti savo auką.
- Atsakovas jaučiasi pagrįstas kreiptis į teismą.
Jėzus neneigia jų techninio teisingumo.
Jis neigia jų dvasinį saugumą.
Saviteisumas įtikina žmogų, kad gailestingumas yra neprivalomas, kai jis yra „teisus“. Jėzus moko priešingai: gailestingumas yra būtiniausias būtent tada, kai esi teisus.
Štai kodėl šios ištraukos atrodo tokios neramios. Jos mūsų neguodžia sakydamos „esate nekalti“. Jos mus konfrontuoja klausdamos: „Kokiame pasaulyje norite gyventi – valdomame gailestingumo ar apskaitos?“
7. Kodėl Jėzus kartoja šį mokymą įvairiomis formomis
Nes žmonės yra užsispyrę.
- Kai kurie girdi principus ir atmeta juos kaip abstrakčius.
- Kai kurie girdi istorijas ir atmeta jas kaip simbolius.
Taigi Jėzus duoda abu.
- Mato 5 skyriuje tai griežtai pasakyta: „Tu neištrūksi.“
- Mato 18 skyriuje tai parodyta lėtai: atleidimas suteiktas, atleidimas atmestas, atleidimas atšauktas.
Žinutė identiška:
Jei atsisakai atleisti, pasirinki sistemą, kurioje pats negali gauti atleidimo.
Ne todėl, kad Dievas keičiasi, bet todėl, kad tu pakeitei sąlygas.
8. Galutinė sintezė
Mato 5:23–26 ir Mato 18:21–35 panašumas nėra sutapimas, o sąmoningas teologinis sluoksniavimas. Viena ištrauka pateikia griaučius; kita suteikia jiems kūno. Kartu jos atskleidžia vieną, blaivinančią tiesą:
Jėzui mažiau rūpi, kas yra techniškai kaltas, ir daug labiau rūpi, kas reikalauja teismo. Tą akimirką, kai žmogus atsisako gailestingumo, ieškodamas jo sau, jis užsisklendžia moralinėje ekonomikoje, kuri baigiasi įkalinimu – nesvarbu, ar tai trumpai, ar dramatiškai aprašyta.
Taigi Jėzaus įspėjimas nėra teisinis patarimas ar moralinis sentimentalizmas. Tai bandymas išgelbėti tuos, kurie jaučiasi saugiausi. Jis sako jiems ir mums:
„Nereikalaukite teisingumo, kurio negalėtumėte išgyventi.“