Buvau su Juo ilgiau nei daugelis kitų. Mačiau, kaip Jo prisilietimas išgydė ligonius, kaip Jo balsas nutildė audras, ir mokymus, kurie atverė Šventąjį Raštą, tarsi jie būtų laukę šimtmečius, kol Jis juos ištars. Aš Juo tikėjau – tikrai tikėjau. Tačiau tikėjimas yra viena, o visko palikimas – visai kas kita. Šį skirtumą supratau tą dieną, kai Jis liepė mums išvykti.
Stovėjome pakrantėje, ruošdamiesi kirsti į kitą pusę. Minia aplink Jį plūdo – žmonės tampė Jį už rankovių, šaukė Jo vardą, maldavo Jo neišeiti. Jis vis tiek įsakė išvykti. Žinojau žodį, kurį Jis vartojo: ne šiaip „eiti“, bet „išeiti iš čia“. Išvykimas, o ne lanksto padarymas. Žingsnis be sugrįžimo.
Kažką manyje suspaudė.
Pajutau skubumą dar prieš tai suprasdamas. Kai įlipsime į tą valtį, vieta už mūsų nebebus mūsų – ne mūsų namai, ne mūsų rutina, net ne mūsų įsipareigojimai. Jaučiau tai kaip srovę po kojomis. Ir tada mano širdyje persmelkė mintis su jėga, kurios negalėjau ignoruoti:
Mano tėvas.
Jis seno. Dar ne miręs, bet arti. Ir mūsų pasaulyje, kai tėvas pasiekdavo tokį tašką, sūnus likdavo šalia. Laidojimas buvo ne tik pareiga; tai buvo garbė. Paskutinis atsidavimo aktas. Ženklas, kad sūnus įvykdė viską, ko reikalavo Įstatymas. Jei vyras palaidojo savo tėvą, jis įvykdė savo sūnišką teisumą.
Negalėjau įsivaizduoti, kad man nepavyktų to padaryti.
Tad žengiau į priekį. „Viešpatie“, – tariau, – „leisk man pirmiausia nueiti ir palaidoti savo tėvą“.
Turėjau omenyje:
„Leisk man grįžti namo, kol neperžengiau šios ribos su Tavimi“.
„Leisk man užbaigti gyvenimo, kurį gyvenau prieš Tau mane pašaukant, pareigas“.
„Leisk man užbaigti savo senojo pasaulio ratą, kol neįžengsiu į naująjį“.
Jis atsisuko į mane. Jo veide buvo kažkas, ką anksčiau buvau matęs tik tada, kai Jis iš tolo žiūrėjo į Jeruzalę – iškilmingumas, liūdesys ir našta, kuri atrodė per didelė vienam žmogui.
„Sek paskui mane“, – tarė Jis.
Pamaniau, kad Jis gali stabtelėti. Pamaniau, kad Jis gali leisti padaryti išimtį. Bet Jis tęsė:
„Tegul mirusieji laido savo mirusiuosius.“
Jo žodžiai mane suveikė stipriau, nei tikėjausi. Jaučiausi taip, lyg dvasia būtų išmušta iš krūtinės. Buvo neįsivaizduojama palikti tėvą nepalaidotą. Neįsivaizduojama prašyti, kad kažkas kitas atliktų man priklausančią pareigą. Neįsivaizduojama žengti keliu, kuris ištrintų net švenčiausius šeimos lūkesčius.
Bet tada pamačiau, ką sakė Jo akys:
„Jei sugrįši, nebegrįši. Jei grįši į senąjį pasaulį, vėl prie jo prisiriši. Šis kelias juda tik į priekį, ir tie, kurie seka Mane, turi juo eiti neatsisukdami.“
Ir staiga supratau, ką Jis prieš akimirką buvo pasakęs raštininkui – apie lapes ir paukščius, kurie grįžta į savo guolius ir lizdus. Jie gali išeiti ir sugrįžti. Jie gali išvykti ir sugrįžti. Jų gyvenimai juda cikliškais ratais, bet Jo – ne.
Jei bent dienai Jį paliksiu, mano senojo gyvenimo ratas vėl užsidarys aplink mane. Aš tai žinojau. Jis tai žinojo. Kiekvienas, kada nors bandęs eiti dviem keliais vienu metu, tai žino.
Jis neprašė manęs pažeminti savo tėvo.
Jis prašė manęs galutinai pasirinkti savo kelią.
Ar grįšiu namo atlikti šventos pareigos, ar eisiu kartu su Juo į misiją, iš kurios nebus galima grįžti, sustoti, susirišti senų gijų prieš žengiant į naują?
Valtis lengvai siūbavo krante, kai Jis žengė link jos. Kiti sekė paskui Jį. Mano krūtinę suspaudė baimė, kurios nežinojau, kaip įvardyti – ne baimė prarasti tėvą, o baimė prarasti Mokytoją. Baimė, kad tą akimirką, kai atsigręšiu, kelias į priekį man užsivers amžiams.
Paskutinį kartą pažvelgiau į kaimą – stogus, po kuriais užaugau, dulkes, kurias pažinojau nuo jaunystės, neišsakytą pažadą, kad priklausau ten, tarp savo žmonių. Pažvelgiau į Jį – neramų šiame pasaulyje, benamį tarp dangaus ir žemės, einantį keliu, iš kurio nebuvo galima grįžti iki pat pabaigos.
Ir įlipau į valtį.
Ne todėl, kad viską supratau.
Ne todėl, kad turėjau savyje stiprybės.
Bet todėl, kad tą akimirką, kai Jis tarė: „Sek paskui mane“, tapo aišku, kad pats gyvenimas dabar teka tik viena kryptimi – pirmyn.