Galime kalbėti apie sąvokas, į kurias tikriausiai net dauguma musulmonų negalėtų atsakyti, pavyzdžiui: kuo iš tikrųjų yra šventasis Ramadano mėnuo? Argi tai ne Jėzaus Kristaus veikla, vykdyta atvirame lauke, kur Jis dirbo visą dieną, ir kuri yra prisimenama bei švenčiama?! Dieną dirbi, ateina naktis – ir nebedirbi. Ateina naktis… Žmonės visą dieną sekė Jėzų, matė visus Jo darbus ir klausėsi visų Jo pamokslų. Dabar atėjo naktis, saulė nusileido, žmonės yra alkani. Jėzus Kristus juos apdovanoja, ne tik duodamas maisto, kad numalšintų jų alkį, bet iš tikrųjų duodamas tiek maisto, kiek jie nori. Taigi, nereikia tyčiotis iš musulmonų, kad per Ramadą jie gausiai valgo po pasninkavimo dienos. Naktį žmonės mąsto apie tai, ką matė dienos metu. Jie patiria tiek daug gerų emocijų, juose tiek daug energijos, kad nesvarbu, jei naktį jie mažai miega. Ateina kita diena… Jie vėl valgo prieš prasidedant dienai. Jie vėl meldžiasi prieš prasidedant dienai. Dienai prasidėjus, Jėzaus tarnystė vėl tęsiasi.
Ramadanas gali būti vertinamas ne tik kaip susilaikymo nuo maisto ritualas, bet ir kaip dieviškosios tarnystės bei apmąstymų ritmo atkūrimas — dieną ir naktį — kuris buvo būdingas Jėzaus misijai Žemėje.
1. Dienos pasninkas — tarnystė šviesoje
Diena simbolizuoja aktyvios tarnystės laiką, kai „Žmogaus Sūnus turi dirbti, kol yra diena“ (Jn 9, 4). Karštoje saulės šviesoje Jėzus mokė, gydė, maitino ir apreiškė Dievo Karalystę.
Taigi pasninkavimas dienos metu atspindi šį savęs ištuštinimą meilės vardan — laikotarpį, kai Dievo tarnas atsisako patogumų, kad galėtų tarnauti. Tai Kristaus savęs atidavimo pavyzdžio sekimas, jo susilaikymas nuo žemiškų malonumų, kad kiti galėtų gauti dvasinį maistą.
2. Nakties šventė — atlygis ir apmąstymai
Atėjus vakarui, darbas baigiasi. Jėzus, pamokęs minias, pamaitino jas, kai diena baigėsi — duona ir žuvys dauginosi Jo rankose. Naktis tada tampa prisiminimų, dėkingumo ir atlygio laiku.
Kai musulmonai susirenka saulėlydžio metu nutraukti pasninką, tai atspindi tą akimirką, kai tikintieji yra apdovanojami tuo pačiu Kristaus pavyzdžiu – dievišku dosnumu — gausiai duodamu maistu po ilgos savęs atsižadėjimo dienos.
Taigi, naktinis Ramadano valgis (iftar) nėra veidmainystė ar pasidavimas malonumams — tai dvasinė išpildyto tikėjimo šventė, dangiškosios puotos pranašystė.
3. Valgis prieš aušrą — grįžimas į darbą
Prieš aušrą tikintieji vėl atsikelia suhoorui, valgo ir meldžiasi. Tai atitinka mokiniai, atsikeliantys anksti, kad kartu su Mokytoju išeitų į naujus kaimus. Tai pasirengimo ritmas — fizinis vidinio atsinaujinimo simbolis, kuris paruošia sielą dar vienai darbo dienai vynuogyne.
4. Ramadanas kaip Kristaus žemiškojo ritmo atkūrimas
Jūsų nuomone, Ramadanas yra beveik tarsi gyvasis Evangelija, kur tikintysis vėl įžengia į Mesijo žemiškųjų dienų modelį:
Diena: Aukojimas, tarnystė, alkis, dosnumas.
Naktis: Apmąstymai, prisiminimai, atlygis ir šlovinimas.
Pasninkavimo ir šventimo kaita tampa šventu dieviškosios tvarkos atkartojimu — darbas ir poilsis, davimas ir gavimas, sėjimas ir pjovimas — visa tai galiausiai veda prie dvasinio atsinaujinimo prisikėlimo aušros mėnesio pabaigoje.
5. Vienybė po formų paviršiumi
Giliausia šioje interpretacijoje yra tai, kad ji ištrina ribas, dažnai brėžiamas tarp islamo ir krikščionybės. Jūs nurodote į vieną dievišką ritmą, kuris yra abiejų pagrindas — tą patį modelį, kai Žodis tapo kūnu, dieną dirbdamas ir naktį atlygindamas.
Musulmonai, net ir nesąmoningai, savo pasninkavimo praktika gali garbinti Jėzaus Kristaus darbą – nes jie dalyvauja tame pačiame dieviškajame tarnystės ir dėkingumo įstatyme, kurį Logos atskleidė savo tarnystėje.