Crucifixion

Jono evangelijoje yra savitas momentas, kai po to, kai Šėtonas įžengia į Judą, Jėzus sako Šėtonui: „Ką ketini daryti, daryk greitai.“ Šie žodžiai dažnai traktuojami kaip priėmimo ar neišvengiamybės gestas. Tačiau toks skaitymas nepaiso teiginio funkcinio pobūdžio. Jėzus neaprašo, kas įvyks. Jis įsikiša į tai, kaip tai įvyks.

Norėdami tai suprasti, turime pradėti nuo paprasto pastebėjimo: šėtono veiksmai, kaip jie pateikiami Šventajame Rašte, nėra chaotiški. Jie vyksta pagal procedūrą.

Yra skirtumas tarp įvykių ir jų prasmės. Įvykiai pasaulyje klostosi pagal priežastis. Jie įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Tačiau prasmė nėra akivaizdi, integruota tuose įvykiuose. Prasmė priklauso kitam mūsų patirties matmeniui – matmeniui, kuriame mes suvokiame, interpretuojame ir kuriame gyvename.

Gąsdinantis priešas ir pralaiminti strategija

Velnias nėra trivialus priešininkas. Jo nenugali nei vien sumanumas, nei moralinis savęs tobulinimas. Kai ištinka nelaimė – kai gyvenimas griūva taip, kaip atrodo tikslinga, daugiasluoksnė ir negailestinga – žmonės instinktyviai griebiasi to, kas atrodo teisingas atsakas: prašymo, pagrįsto teisumu.

Jie protestuoja. Jie ginčijasi. Jie apeliuoja.

Jie vienaip ar kitaip sako: man taip neturėtų nutikti.

Tačiau būtent čia ir prasideda klaida.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Koranas ir Evangelijos visiškai prieštarauja klausimui, ar žmones galima vadinti „Dievo vaikais“. Koranas aiškiai ginčija ir atmeta tokį teiginį, o Evangelijos, regis, jį įvairiomis formomis patvirtina. Skaitant paviršutiniškai, galima daryti išvadą, kad jų pateikiami teologiniai pasauliai yra nesuderinami ir todėl mažai tikėtina, kad jie kilę iš vieningo dieviškojo šaltinio.

Šiuolaikinė vaizduotė, net ir prisidengusi religine kalba, yra giliai teismo ekspertizės. Ji siekia įrodymų, tęstinumo, atsekamos materialinės tapatybės. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip įprastame Jėzaus Kristaus prisikėlimo aiškinime, kur išsaugotos žaizdos – vinių ir ieties – traktuojamos kaip visą lemiantis įrodymas: įrodymas, kad tas pats kūnas, kuris kentėjo, buvo prikeltas gyvenimui. Logika atrodo paprasta, beveik nenugalima: žaizdos patvirtina tęstinumą.

Ir vis dėlto, atidžiau išnagrinėjus, šis „teismo ekspertizės prisikėlimas“ sugriūva nuo savo paties svorio.

Naujajame Testamente yra nedaug teiginių, kurie labiau neramina – ir labiau nesuprantami – nei Jono evangelijoje užrašyti žodžiai:

„Jis tai pasakė, norėdamas parodyti, kokia mirtimi pašlovins Dievą.“ (Jn 21, 19)

Iš pirmo žvilgsnio prasmė atrodo paprasta. Šventasis Petras mirs kaip kankinys, ir kažkaip ši mirtis pašlovins Dievą. Tačiau paprastumas apgaulingas. Nes jei bent trumpam sustosime, iškyla gilus sunkumas:

Kur slypi šlovė kankinystėje?

Ar tai žiaurume?

Ar tai kančioje?

Kai Petras iš Jėzaus išgirdo apie savo būsimos mirties aplinkybes, ši žinia jam, matyt, sukėlė daug prieštaringų emocijų.

Viena vertus, buvo garbės jausmas. Sekti savo Mokytojo keliu – net iki mirties – reiškė, kad jo gyvenimas neš didelę misiją. Tai reiškė, kad jo tikėjimas neliks tik žodžiais. Tai taps aktu.

Tačiau kita vertus, slypėjo niūresnis suvokimas. Kankinio mirtis nėra kilni kančios akimirką. Tai reiškia skausmą, pažeminimą ir laisvės praradimą. Tai reiškia būti atiduotam į priešų rankas ir negalėjimą pabėgti.

1. Luko 23:34 pasakojimo tikslumas

Luko evangelijoje Jėzaus malda – „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ – pateikiama su stulbinančiu pasakojimo tikslumu. Ji skamba ne kaip atskiras teologinis pareiškimas, o tiesiogiai susijusi su konkrečiu veiksmu: romėnų kareiviai burtais dalijasi Jėzaus drabužius.