World

Mes norėjome tik žolės

Mums reikėjo labai nedaug.

Žolės, vandens, sausos vietos per lietų. Pavėsio vasarą. Pakankamai vietos ėriukams palakstyti, kol jie dar nebuvo tapę sumanūs.

Žolės buvo apstu. Būtent todėl viską buvo taip sunku suprasti.

– Kodėl jie jos neėda? – paklausiau Kūrėjo. – Pažiūrėkite į šias kalvas. Net jei ganytumėmės čia visą gyvenimą, visos žolės vis tiek nesuėstume.

Turėjau omenyje vilkus.

Ar atpažintumėte Jėzų be stebuklų?

Apaštalas į kaimą atvyko vienas. Baigus jam kalbėti apie Jėzų, vienas iš priekyje stovinčių vyrų paklausė: „Bet iš kur mums žinoti, kad jis yra iš Dievo? Ar gali mums parodyti kokį nors ženklą?“

Apaštalas pažvelgė į aplink susirinkusius žmones ir prabilo:

Įsivaizduokite, kad į jūsų miestelį atvyksta du vyrai.

Pirmasis gali gydyti prisilietimu. Matote, kaip jis grąžina regėjimą aklai moteriai. Ji atpažįsta savo vyro veidą ir pravirksta. Čia nėra jokios apgaulės. Įvyko nuostabus dalykas.

Jis išgydo ir jūsų kaimyną. Žinoma, jaučiate dėkingumą.

Galbūt šiandienai pakako

Du vyrai sustojo, nes negalėjo sutarti, kuris kelias veda į kaimą.

Aš rinkau akmenis iš lauko. Jų visada atsirasdavo vis daugiau: galėtum visą rytą juos nešioti, o prieš pat pietus kapliu vėl užkliudytum kokį akmenį.

Vienas iš vyrų parodė į kalvagūbrį.

– Ar tas kelias mus ten nuves?

– Nuves, – atsakiau. – Bet teks eiti toliau, nei būtina. Eikite žemesniuoju keliu. Ties senuoju šuliniu pasukite į kairę.

Jie man padėkojo. Turėjo jau eiti.

Tačiau aš paklausiau, iš kur jie atvyko.

Jie pasakė buvę su Jėzumi iš Nazareto.

Vėluojantis sodininkas

Tą rytą vėlavau dėl ožkos.

Yra tokių pasiteisinimų, dėl kurių žmogus atrodo solidžiai, ir tokių, dėl kurių jis gailisi, kad tiesiog nesumelavo.

Mano atveju kaltininkė buvo ožka.

Gyvulys priklausė mano žmonos broliui ir dar prieš aušrą kažkaip prasibrovė pro medinius vartus. Kai išgirdau šauksmus, ji jau buvo nubėgusi pusiaukelę gatvele, o iš paskos vilkosi virvės galas. Turėjau palikti tai jiems. Už miesto manęs laukė darbas, o po to, kas ten nutiko prieš šabą, turėjau konkrečių nurodymų apžiūrėti sodą vos tik prašvitus.

Tačiau ožka pasirinko mane.

Du palaiminimai ir vienas vargas: Luko 6 skaitymas per atlygį ir išlyginamąjį poveikį

Luko 6:20–26 dažnai skaitoma kaip paprastas simetriškas kontrastas. Vargšai palaiminti, turtingi prakeikti; alkani bus pasotinti, sotūs alks; verkiantys juoksis, o besijuokiantys gedės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ištrauka apibūdina vieną vienintelę atvirkštinės taisyklės taisyklę.

Tačiau struktūra yra sudėtingesnė.

Jėzus nesikreipia į žmoniją apskritai. Lukas konkrečiai sako, kad Jėzus prieš pradėdamas kalbą pažvelgė į savo mokinius. Tai svarbu. Todėl pirmoji dalis pirmiausia skirta tiems, kurie jį sekė, arba tiems, kurie svarsto apie tokią mokinystę.

Išlyginimas: Turtuolis ir Lozorius dar iki teismo

Turtuolio ir Lozoriaus istorija dažnai skaitoma kaip paskutinio teismo paveikslas. Tačiau pati istorija visiškai neapibūdina paskutinio teismo. Nėra mirusiųjų prikėlimo, nėra susirinkimo pas Teisėją, nėra darbų tyrimo ir nėra galutinio nuosprendžio. Abu vyrai mirę, bet paskutinis teismas dar neįvyko. Jie yra tarpinėje būsenoje.

Dangus nėra atlygis

Viena iš labiausiai įsigalėjusių religinių idėjų yra ta, kad Dangus yra atlygis už gerą elgesį. Šis teiginys skamba taip natūraliai, kad beveik niekas neklausia, ką jis reiškia. Tačiau jei Dangus iš tiesų yra atlygis, tai gėris tampa sandoriu. Žmogus elgiasi tinkamai dabar, nes vėliau bus duota kažkas nepaprastai geidžiamo. Pažadėto atlygio mastas yra toks milžiniškas, kad net aukos kalba pradeda prarasti savo prasmę. Kokia auka iš tikrųjų galėtų būti vadinama brangia, jei ją aukojantis asmuo žino, kad kaip kompensacija laukia amžinas tobulas gyvenimas?

Kodėl teisieji yra išbandomi

Vienas iš labiausiai religijoje iškylančių klausimų yra tai, kodėl teisieji dažnai atrodo kenčiantys labiausiai.

Akivaizdus atsakymas daugeliui atrodo savaime suprantamas: taip yra todėl, kad darydami gera, jie natūraliai pateko į Šėtono, kuris vėliau ir sukėlė kančią, radarą.

Vis dėlto Šventajame Rašte ne kartą pateikiama kitokia įvykių seka.

Šis skirtumas yra subtilus, panašiai kaip fiziologinis faktas, kurį lengva suprasti neteisingai.

Šėtonas kaip jėga, o ne intelektas

Viena iš labiausiai paplitusių prielaidų populiariojoje krikščionybėje yra ta, kad Šėtonas yra intelektuali būtybė, panaši į žmogaus protą, tik daug gudresnė ir blogesnė. Ištisos tradicijos buvo sukurtos remiantis šiuo įvaizdžiu. Žmonės kalba apie paktų sudarymą su Šėtonu, derybas su juo, jo pergudravimą ar dalyvavimą proto mūšyje. Literatūra, folkloras ir šiuolaikinė kultūra sustiprino šį vaizdą, kol daugeliui tikinčiųjų jis tapo beveik savaime suprantamas.

Vis dėlto, kai grįžtame prie paties Šventojo Rašto, pradeda ryškėti kitoks vaizdas.

Mato 6:7: Malda „Tėve mūsų“ nėra veiksmingesnis būdas gauti tai, ko norima

Jėzus nesiūlo didinimo statymų aukcione

Dažnai manoma, kad Jėzus kritikuoja pagonių maldą, nes pagonys naudoja neefektyvią religinę techniką. Jie vartoja per daug žodžių, todėl jų maldos neveikia; krikščionys, priešingai, turėtų vartoti mažiau, grynesnius, teisingesnius žodžius, ir tada malda veiks tinkamai.

Tačiau tai negali būti prasmė.

World