Scriptures

Idėja, kad dieviškasis apreiškimas veikia uždaroje išteklių sistemoje, iš karto sukelia tradicinio religinio mąstymo prieštaravimą. Jei pranašų atskleistos tiesos jau buvo įkūnytos kūrinijoje nuo pat pradžių, tai kam apskritai buvo reikalingas apreiškimas? Kodėl žmonija nuolat klydo? Kodėl buvo reikalingas toks žmogus kaip Jėzus Kristus, jei tiesa teoriškai buvo prieinama nuo pat pradžių?

Atsakymas paprastas, bet griežtas.

Tiesa buvo prieinama.

Žmonija nesugebėjo jos tinkamai ieškoti.

Daugelis žmonių įsivaizduoja dieviškąjį apreiškimą taip, tarsi tiesos periodiškai būtų skleidžiamos į pasaulį iš kažkokios svetimos metafizinės sferos, tarsi dangus į žmonijos istoriją importuotų visiškai naują konceptualią medžiagą. Tuomet Šventasis Raštas traktuojamas beveik kaip antgamtinis siuntinys iš už pačios realybės ribų.

Tačiau šis vaizdas yra labai klaidinantis.

Apaštalo Petro neigimas yra viena iš labiausiai atpažįstamų scenų Evangelijų pasakojimuose, tačiau ji taip pat yra viena iš prasčiausiai paaiškinamų. Vyraujanti interpretacija tai pateikia kaip moralinį žlugimą: mokinys, kuris kalbėjo pernelyg drąsiai, pervertino savo drąsą ir vėliau patyrė nesėkmę esant spaudimui. Nors ši interpretacija atrodo paviršutiniškai patraukli, ji neatlaiko atidžiau išnagrinėjus, kai pasakojimo detalės vertinamos rimtai ir palyginamos su realiu žmonių elgesiu.

Jono evangelijoje yra savitas momentas, kai po to, kai Šėtonas įžengia į Judą, Jėzus sako Šėtonui: „Ką ketini daryti, daryk greitai.“ Šie žodžiai dažnai traktuojami kaip priėmimo ar neišvengiamybės gestas. Tačiau toks skaitymas nepaiso teiginio funkcinio pobūdžio. Jėzus neaprašo, kas įvyks. Jis įsikiša į tai, kaip tai įvyks.

Norėdami tai suprasti, turime pradėti nuo paprasto pastebėjimo: šėtono veiksmai, kaip jie pateikiami Šventajame Rašte, nėra chaotiški. Jie vyksta pagal procedūrą.

Įvadas

Religinės tradicijos per visą istoriją pristato Dievą, kuris kalba – kuris skelbia savo unikalumą, patvirtina savo autoritetą ir reikalauja atsidavimo. Nuo balso Išėjimo knygoje iki Korano skelbimų, dieviškasis balsas, regis, apibūdina save pabrėžtinai, netgi absoliučiais terminais. Tačiau tai kelia esminį filosofinį klausimą:

Kodėl tikrai aukščiausia būtybė apskritai turėtų kalbėti apie save?

Jei garbinimas yra natūrali laimės kalba, iš karto kyla klausimas: kodėl šventieji raštai apie garbinimą kalba įsakymų, įsipareigojimų, atlygio ir bausmės kalba? Kodėl jie nuolat ragina žmones šlovinti Dievą, kartais net įspėdami apie pasekmes, jei jie to nepadarys?

Atsakymas slypi skirtume tarp galutinio Tėvo ketinimo ir ugdančio Žodžio vaidmens.