Resurrection

Du tūkstančius metų Jėzaus figūra žmonijos istorijoje sukūrė kažką neįprasto: stabilią aklavietę. Yra pakankamai įrodymų, kad milijardai žmonių įsitikintų, jog jis gyveno, mokė, buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Tačiau taip pat yra pakankamai dviprasmybių, kad būtų galima rimtai abejoti. Ištisos civilizacijos susiformavo aplink jį patvirtinančias asmenybes. Ištisos intelektualinės tradicijos susiformavo aplink jį kvestionuojančias asmenybes. Ir nė viena pusė neeliminavo kitos.

Yra skirtumas tarp įvykių ir jų prasmės. Įvykiai pasaulyje klostosi pagal priežastis. Jie įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Tačiau prasmė nėra akivaizdi, integruota tuose įvykiuose. Prasmė priklauso kitam mūsų patirties matmeniui – matmeniui, kuriame mes suvokiame, interpretuojame ir kuriame gyvename.

Šiuolaikinė vaizduotė, net ir prisidengusi religine kalba, yra giliai teismo ekspertizės. Ji siekia įrodymų, tęstinumo, atsekamos materialinės tapatybės. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip įprastame Jėzaus Kristaus prisikėlimo aiškinime, kur išsaugotos žaizdos – vinių ir ieties – traktuojamos kaip visą lemiantis įrodymas: įrodymas, kad tas pats kūnas, kuris kentėjo, buvo prikeltas gyvenimui. Logika atrodo paprasta, beveik nenugalima: žaizdos patvirtina tęstinumą.

Ir vis dėlto, atidžiau išnagrinėjus, šis „teismo ekspertizės prisikėlimas“ sugriūva nuo savo paties svorio.

Naujajame Testamente yra nedaug teiginių, kurie labiau neramina – ir labiau nesuprantami – nei Jono evangelijoje užrašyti žodžiai:

„Jis tai pasakė, norėdamas parodyti, kokia mirtimi pašlovins Dievą.“ (Jn 21, 19)

Iš pirmo žvilgsnio prasmė atrodo paprasta. Šventasis Petras mirs kaip kankinys, ir kažkaip ši mirtis pašlovins Dievą. Tačiau paprastumas apgaulingas. Nes jei bent trumpam sustosime, iškyla gilus sunkumas:

Kur slypi šlovė kankinystėje?

Ar tai žiaurume?

Ar tai kančioje?

Stebėjimas ir laiko juostos nustatymas

Scena Getsemanės sode pasižymi neįprasta pasakojimo įtampa. Jėzus nuolat įsako mokiniams likti budriems ir budėti, kol jis meldžiasi. Tačiau jie nuolat užmiega. Kiekvieną kartą, kai Jėzus sugrįžta, jis vėl juos pažadina ir ragina būti budriems.

Jono 21:20–23 perskaitymas prisikėlimo per perkėlimą šviesoje

Tarp daugelio mįslingų Evangelijos pasakojimo ištraukų mažai kas yra taip mįslinga kaip trumpas pokalbis, užfiksuotas Jono 21:20–23. Scena vyksta po prisikėlusio Jėzaus pasirodymo prie Tiberiados ežero, iškart po Jėzaus pokalbio su Petru apie jo ateitį. Tame pokalbyje Jėzus išpranašauja, kad Petras vieną dieną pašlovins Dievą mirties forma, tradiciškai suprantama kaip kankinystė. Jis užbaigia įsakymu: „Sek paskui mane.“

Kai Petras iš Jėzaus išgirdo apie savo būsimos mirties aplinkybes, ši žinia jam, matyt, sukėlė daug prieštaringų emocijų.

Viena vertus, buvo garbės jausmas. Sekti savo Mokytojo keliu – net iki mirties – reiškė, kad jo gyvenimas neš didelę misiją. Tai reiškė, kad jo tikėjimas neliks tik žodžiais. Tai taps aktu.

Tačiau kita vertus, slypėjo niūresnis suvokimas. Kankinio mirtis nėra kilni kančios akimirką. Tai reiškia skausmą, pažeminimą ir laisvės praradimą. Tai reiškia būti atiduotam į priešų rankas ir negalėjimą pabėgti.