Buvo pasaulių Šeimininkas.
Ir kaip daugelis, jis kovojo su pykčiu. Kam gi nepasitaiko?
Vieną dieną jis sau tarė: „Negaliu rasti ramybės savo paties valdose. Eisiu pas visų dalykų Kūrėją – pas savo Dievą – ir prašysiu pagalbos.“
Taigi jis nuėjo, parpuolė ant žemės ir meldėsi:
„Tėve, nerandu ramybės.“
Dievas, Gailestingiausias, pažvelgė į jį su meile ir padovanojo jam dovaną: karvių bandą.
Šeimininkas atsivedė karves į savo pasaulį, jas melžė kasdien ir buvo kupinas džiaugsmo –
nes pienas, kurį jos davė, buvo pats gailestingumas.
Kurį laiką viskas buvo gerai.
Bet vieną dieną atėjo vilkai.
Jie išpjovė karves ir jas prarijo.
Kai Šeimininkas grįžo melžti savo bandos, jis rado vilkus miegančius ant žolės –
sočius, šiltus ir patenkintus, jų apvalūs pilveliai kiek pakilę saulės atokaitoje.
Jį apėmė pyktis.
Tačiau karvių sielos, nors ir nužudytų, pergyveno ne dėl savęs, o dėl vilkų.
Jos įsikišo, maldaudamos Šeimininko:
„Neskriausk jų. Mes jiems viską atleidžiame.“
Šeimininkas atsakė:
„Jūs jiems atleidžiate – ir tai gerai. Bet kaip aš? Aš praradau pieną.“
Tada sielos atsakė:
„Mielas Šeimininke, atmink: mes tiekiame ne tik pieną, bet ir mėsą.
Prašom, neskriausk vilkų.“
Šeimininkas nutilo.
Galiausiai jis tarė:
„Gerai. Tebūnie. Aš paskelbsiu savo nuosprendį – bet ne tokį, kaip jūs tikitės.“
Ir jis pareiškė:
„Aš jus visus perkelsiu į kitą savo vaizduotės pasaulį.
Tame pasaulyje buvę vilkai taps teisuoliais žmonėmis,
o buvusios karvės užims piktadarių vaidmenį.
Tad pažiūrėkime, ar šie vilkai gali man duoti pieno.“