Pirmiausia prisimenu garsą.
Ne vėją – jis jau buvo ten – o vandenį, besidaužantį į valtį vėl ir vėl, tarsi kažkas nekantraus, tarsi rankos, stumiančios mus nuo kelionės tikslo. Naktis prarijo viską, kas buvo už kelių rankų ilgio. Nebuvo matyti, iš kur kyla bangos, tik kur jos daužo.
Buvome pavargę. Toks nuovargis, kuris įsiskverbia į kaulus ir kiekvieną judesį daro sunkesnį nei turėtų būti. Irklai slydo mūsų rankose. Niekas daugiau nekalbėjo. Kalbėti prieš tą vėją atrodė beprasmiška.
Tada kažkas sušuko.
Iš pradžių maniau, kad jie rodo į bangą – kartais keteros iškildavo taip aukštai, kad atrodė kaip kažkas stovi. Bet tada ir aš ją pamačiau.
Formą.
Ne iš šono.
Ne iš apačios kylančią.
O judančią link mūsų.
Mano skrandis susitraukė. Pamenu, pagalvojau: taip negali būti! Dar ne baimė – sumišimas. Jūra naktį daro keistus dalykus, ir kai esi išsekęs, tavo akys tave apgaudinėja. Bet forma vis artėjo, tvirta, vertikali.
Kažkas sušnibždėjo: „Tai vaiduoklis.“
Mane apėmė baimė ir aš dvigubai stipriau patraukiau irklą. Kiti darė taip pat, nes valtis metėsi pirmyn, tolyn nuo vaiduoklio.
Tada vėjas pasikeitė ir aš jį aiškiai pamačiau.
Tai buvo Jėzus.
Neprisikabinęs prie nieko.
Nekovojantis su bangomis.
Tiesiog einantis.
Ne taip, lyg vanduo būtų kietas – ne tai mane nustebino. Mane nustebino tai, kad jis nebuvo mėtomas. Visa kita judėjo smarkiai, bet ten, kur jis žengė, niekas, regis, jo nestumė.
Nežinau, kaip kitaip tai pasakyti.
Jūra buvo audringa visur – išskyrus aplink jį.
Nustojome irkluoti ir valtis akimirkai sustojo.
Petras atsistojo greitai, kol kas nors nespėjo jo sustabdyti. Jis visada taip darydavo – per greitai, per garsiai. Jis kažką sušuko į vėją. Vos girdėjau žodžius, bet Jėzus jam ramiai atsakė, tarsi audra būtų nepatogumas, o ne grėsmė.
Petras perlipo per bortą.
Tikėjausi, kad jis tuoj pat nukris ir panirs. Manau, kad visi taip galvotų. Bet jis nenukrito.
Jis atsistojo.
Nesustingęs. Ne atsargus. Jis žengė žingsnius. Tikrus. Jėzaus link.
Akimirką – ir prisiekiu, kad tai tiesa – tai atrodė beveik įmanoma. Tarsi pasaulis būtų pamiršęs, tik trumpam, kad to neturėtų būti.
Tada kilo stipresnis gūsis.
Ir jį ištiko baimė.
Jis pradėjo skęsti, bet ne taip, kaip akmuo kristų vertikaliai žemyn per sekundės dalį. Jis pasimetė judesyje ir buvo skandinamas vis kylančių bangų, kurios stūmė jį už nugaros ir vertė jį kristi į priekį link Jėzaus, bet jam dar buvo pakankamai laiko šauktis pagalbos.
Jis sušuko.
Ir tuoj pat – tuoj pat – Jėzus ištiesė ranką.
Jis nepasilenkė. Jis netraukė Petro iš apačios. Jis ištiesė ranką į priekį, kaip nutinka, kai kas nors suklupa šalia tavęs nelygiame kelyje.
Jis jį pagavo.
Keisčiausia yra štai kas: vos tik jų rankos susijungė, vanduo aplink juos tarsi nurimo. Ne visur – dar ne – bet pakankamai. Tarsi pati jūra būtų atsikvėpusi.
Tuo metu valtis, vėjo ir bangų nešama, jau jau spėjo nudreifuoti į jų susitikimo vietą ir jie įlipo. Vėjas taip staiga nurimo, kad mums ausyse spengė.
Niekas nekalbėjo.
Nemanau, kad galėjome.
Ne tai, kad būtume matę galią. Mes tai buvome matę anksčiau. Išgydymus. Minias. Stebuklus.
Tai buvo kitaip.
Tai buvo tarsi stebėti, kaip žmogus ramiai vaikšto per vietą, kuri negali nuspręsti, ar tave nužudyti, ar palikti gyvą – ir matyti, kad pati vieta pasiduoda.
Vėliau, kai žmonės kalbės apie šią naktį, jie sakys, kad tai buvo apie stovėjimą ant vandens.
Bet būdamas ten, permirkęs ir drebėdamas, aš žinojau geriau.
Tai buvo apie stovėjimą, kai niekas nestovi vietoje.
Apie pusiausvyrą.
Apie tai, kur žiūri, kai žemė juda.
Ir apie ranką, kuri tave pasiekia prieš tau pasiklystant.
Niekada nepamiršau tos rankos, ištiestos audroje.