Prisimenu garsą anksčiau nei prisimenu skausmą.
Batai ant akmens. Neskubantys. Apdairūs. Vyrai, kurie nebijojo persekiojimo.
Supratau, kas jie buvo tą akimirką, kai žengė į kelią. Visi tai žinojo. Vadinome juos plėšikais, kai kalbėdavome atsargiai, maištininkais, kai kalbėdavome drąsiai, žudikais, kai kalbėdavome su Roma. Iš pradžių jie nekalbėjo. Niekada nekalbėjo.
Jie atitraukė mane nuo kelio ir išrengė. Ne dėl pinigų. Dėl keršto.
Kai atėjo pirmas smūgis, supratau, kad greitai nemirsiu. Jie norėjo, kad būčiau paženklintas. Kiekvienas smūgis degino ir draskė, ilgas ir aštrus, o ne gniuždantis – linijos, o ne lūžiai. Tokios žaizdos, kurios kalba net tada, kai burna tyli. Jie mušė tol, kol mano kūnas nebesipriešino, kol jėgos iš manęs ištekėjo šiltomis srovėmis, o pasaulis susiaurėjo iki kvėpavimo ir šviesos.
Aiškiai neprisimenu jų veidų. Prisimenu jų santūrumą. Jie sustojo prieš pat sukeldami man mirtį.
Jie paliko mane ten, nuogą, palaužtą, pakankamai gyvą, kad kentėčiau. Toks buvo nuosprendis.
Gulėdamas ten, pusiau miręs, meldžiausi – ne pasigailėjimo, o išlikimo. Meldžiausi, kad gyvenčiau, kad galėčiau matyti juos sunaikintus. Mintyse repetavau vardus. Veidus. Kaltinimus. Pažadėjau sau, kad jei išgyvensiu, tarnausiu dar uoliau, tiksliau informuosiu, kruopščiau apvalysiu pasaulį nuo jų. Už skausmą atsilyginsiu tvarka. Už chaosą – įstatymu. Už kraują – krauju, jei reikės.
Saulė kilo aukštyn. Kelias ištuštėjo.
Tada vėl išgirdau žingsnius.
Pirmiausia praėjo kunigas. Bandžiau pakelti galvą. Negalėjau kalbėti. Mano burna buvo sausa, liežuvis bevertis. Bet jis mane pamatė. Žinau, kad matė. Jo žingsniai sulėtėjo. Tada jie sąmoningai pasitraukė į kitą kelio pusę. Stebėjau, kaip jo šešėlis traukiasi.
Vėliau sekė levitas. Jis sustojo ilgiau. Jis atidžiau apžiūrėjo. Pakankamai ilgai, kad suprastų. Pakankamai ilgai, kad nuspręstų. Jis taip pat praėjo atokiai manęs, atsargiai, kad nebūtų matomas šalia mano kūno.
Aš jų neprakeikiau. Aš juos supratau.
Kadaise buvau nešiojęs autoritetą kaip apsiaustą. Mačiau, kaip vyrai buvo paimti teisman už mažiau. Vadinau tai tvarka. Vadinau tai būtinybe. Vadinau tai teisumu.
Tada pasirodė paskutiniai žingsniai.
Kitaip. Nepažįstamai. Lėčiau, bet nedvejojant.
Pirmiausia prisimenu kvapą – aliejaus ir vyno. Svetimą. Tada rankas. Švelnias ir nedrąsias. Jis neatsitraukė nuo mano žaizdų. Jis netyrinėjo manęs ieškodamas kaltės ženklų. Jis lietė mane taip, lyg būčiau tiesiog žmogus.
Jis nuplovė kraują nuo mano nugaros. Skausmas buvo pakankamai aštrus, kad mane įtrauktų atgal į save. Sudejavau. Jis nesustojo.
Tik tada pamačiau jo veidą.
Samarietis.
Bandžiau kalbėti. Ne tam, kad jam padėkočiau. Kad jį perspėčiau. Kad pasakyčiau, kas esu. Ką padariau. Kam tarnavau. Norėjau, kad jis žinotų, jog šis gailestingumas buvo ne vietoje.
Bet negalėjau kalbėti.
Jis pakėlė mane – atsargiai, kaip keliamas jau sulaužytas daiktas – ir uždėjo ant savo gyvulio. Mano kraujas įsigėrė į jo drabužius. Jis nesiskundė. Likusį kelią jis ėjo šalia manęs.
Užeigoje jis pasiliko. Visą naktį. Kai prasidėjo karštinė, jis pasiliko. Kai pabudau ir vėl užmigau, jis buvo ten. Ryte jis sumokėjo ir pažadėjo sugrįžti.
Tik tada apsiverkiau.
Ne iš skausmo. Iš atpažinimo.
Man buvo parodytas gailestingumas vienintele sąlyga, kai gailestingumas yra tikras: kai jis nepelnytas, neprašomas ir brangus davėjui.
Kai atsigavau tiek, kad galėčiau vaikščioti, nebegrįžau prie savo ankstesnio darbo. Ne todėl, kad bijojau maištininkų. Bet todėl, kad kažkas manyje mirė tame kelyje – o kažkas kita išliko.
Tikėjau, kad smurtas gali apvalyti žemę. Kad baimė gali išsaugoti tvarką. Kad teisingumas gali būti vykdomas. Bet gulėdamas ten, be vardo ir galios, sužinojau tai, ko Įstatymas manęs niekada neišmokė:
Gailestingumas neklausia, kas jo nusipelno.
Gailestingumas nestabdo ištikimybės.
Gailestingumas nutraukia teismą.
Nežinau, kas nutiko maištininkams. Nebenoriu žinoti.
Žinau tik tiek:
Kai mane pusgyvį paliko vyrai, kurie manęs nekentė,
ir apleido vyrai, kurie mane atpažino,
tai tas, kurį niekinau,
tasai mane išmokė, ką reiškia gyventi.