Logos

Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimas Jono 20 skyriuje turi skubos jausmą, kurį lengva nepastebėti. Marija ką tik atpažino Jėzų. Jos neviltis akimirksniu virsta didžiuliu palengvėjimu, ir ji natūraliai įsikimba į jį. Tačiau Jėzus neleidžia tęsti susitikimo. Jis beveik iš karto jį pertraukia:

„Nesikabink prie manęs, nes aš dar neįžengiau pas Tėvą.“

Tada jis siunčia ją pas mokinius su žinia būtent apie tą įžengimą.

Viskas šioje scenoje rodo judėjimą. Jėzus turi kur eiti. Marija turi kažką daryti. Nei vienas iš jų nėra kviečiamas pasilikti ten, kur yra.

Paskutiniai Jono evangelijos skyriai tampa daug lengviau suprantami, jei jiems leidžiama kalbėti sava seka.

Jėzus ne kartą sako mokiniams, kad jis turi išeiti. Jo išėjimas pateikiamas ne kaip nelaimingas praradimas, o kaip kažkas būtino. Jei jis neišeis, Globėjas(Parakletas) neateis. Dar labiau stebina tai, kad Jėzus netgi tvirtina, jog jo išėjimas yra naudingas. Tas, kuris ateis vėliau, nereikš jo buvimo pablogėjimo, o pagerinimą.

Tai iš karto kelia klausimą. Koks pakeitimas galėtų padaryti Jėzaus nebuvimą pageidautiną?

Dievas Tėvas negali būti nustebintas. Niekas kūrinijoje negali Jam atskleisti to, ko Jis jau nežinotų. Joks žmogaus sprendimas, joks ištikimybės aktas, joks išdavystė ir jokia pergalė negali padidinti Jo žinių. Pasaulis nėra eksperimentas, atliekamas neinformuoto Dievo labui.

Logos yra visiškai kitoks santykis su tuo, kas vyksta kūrinijoje.

Jo džiaugsmas kyla ne iš kažko išmokimo. Jis kyla iš to, kad jis atrado tai, ką norėjo rasti.

Viena iš labiausiai įsigalėjusių religinių idėjų yra ta, kad Dangus yra atlygis už gerą elgesį. Šis teiginys skamba taip natūraliai, kad beveik niekas neklausia, ką jis reiškia. Tačiau jei Dangus iš tiesų yra atlygis, tai gėris tampa sandoriu. Žmogus elgiasi tinkamai dabar, nes vėliau bus duota kažkas nepaprastai geidžiamo. Pažadėto atlygio mastas yra toks milžiniškas, kad net aukos kalba pradeda prarasti savo prasmę. Kokia auka iš tikrųjų galėtų būti vadinama brangia, jei ją aukojantis asmuo žino, kad kaip kompensacija laukia amžinas tobulas gyvenimas?

Vienas iš labiausiai religijoje iškylančių klausimų yra tai, kodėl teisieji dažnai atrodo kenčiantys labiausiai.

Akivaizdus atsakymas daugeliui atrodo savaime suprantamas: taip yra todėl, kad darydami gera, jie natūraliai pateko į Šėtono, kuris vėliau ir sukėlė kančią, radarą.

Vis dėlto Šventajame Rašte ne kartą pateikiama kitokia įvykių seka.

Šis skirtumas yra subtilus, panašiai kaip fiziologinis faktas, kurį lengva suprasti neteisingai.

Tarp brangiausių Jėzaus žodžių yra šie:

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“

Šie žodžiai yra pačioje krikščioniškojo tikėjimo širdyje. Tačiau jie taip pat kelia svarbų klausimą. Ką reiškia, kad Kristus yra „Kelias“?

Daugelis įsivaizduoja Kelią kaip siaurą taką, kuriuo eina tik vienas žmogus. Visi kiti seka iš paskos. Kristus veda, o visi kiti tik mėgdžioja. Todėl Jo unikalumas pirmiausia suprantamas hierarchijos požiūriu. Jis stovi pirmas, o visi kiti vis labiau tolsta.