Revelation

Evangelijų pasakojimuose yra kai kas gluminančio. Jėzus gydo žmones, išvaro demonus ir pamaitina minias. Vis dėlto žmonės kreipiasi į Jį prašydami ženklo. Kaip jie, tiesą sakant, įsivaizduoja tai, kas vyksta?

Įprastas paaiškinimas – kad jie atsisako tikėti, nepaisant akivaizdžių įrodymų. Tai paaiškina jų atkaklumą, tačiau palieka atvirą kitą klausimą: kokius įrodymus jie laikytų vertais Dievo? Kodėl žmogaus kančia gali būti palengvinta tiesiog jų akyse, tačiau šis palengvėjimas jiems netampa atpažįstama dieviškojo gerumo išraiška?

Vyras prašo Jėzaus leisti jam pirmiausia palaidoti savo tėvą. Jėzus atsako: „Palik mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius“ ir nurodo jam skelbti Dievo karalystę.

Šis atsakymas stulbina. Pagal įprastą aiškinimą tai yra reikalavimas visiškai atsidėti: sekimas Jėzumi yra svarbesnis net už tėvo palaidojimą. Sūnus, regis, nori atlikti šventą pareigą, o Jėzus reikalauja ją palikti nuošalyje.

Tačiau kodėl laidojimas ir Evangelijos skelbimas turi konkuruoti tarpusavyje?

„Pjūtis didelė, o darbininkų mažai. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“
— Luko 10, 2

Ką šie darbininkai turi nuveikti? Įprastas atsakymas – jie turi atvesti žmones į tikėjimą. Pjūtis čia vaizduojama kaip daugybė būsimųjų tikinčiųjų, laukiančių pakankamo skaičiaus pasiuntinių, kurie surinktų juos į Karalystę.

Tačiau toks aiškinimas remiasi prielaida, kad pjūtį sudaro žmonės, kurie bus palankiai priimti. Kiti Jėzaus palyginimai apie pjūtį leidžia mums pradėti nuo kitokio požiūrio.

Akivaizdus Biblijos ir Korano prieštaravimas yra gerai žinomas. Evangelijose pranešama, kad Jėzus buvo suimtas, nukryžiuotas, nužudytas ir vėliau matytas gyvas. Koranas skelbia:

„Jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, bet jiems taip buvo parodyta“ (Koranas 4:157).

Prieš bandydami suderinti šiuos pasakojimus, pirmiausia turime paklausti, ką Korano teiginys iš tikrųjų paneigia.

Ar antras sakinys tik aprašo žudymo būdą?

Viena interpretacija sakinį laiko iš dalies pertekliniu:

„Jie jo nenužudė ir nenužudė nukryžiavimo būdu.“

Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimas Jono 20 skyriuje turi skubos jausmą, kurį lengva nepastebėti. Marija ką tik atpažino Jėzų. Jos neviltis akimirksniu virsta didžiuliu palengvėjimu, ir ji natūraliai įsikimba į jį. Tačiau Jėzus neleidžia tęsti susitikimo. Jis beveik iš karto jį pertraukia:

„Nesikabink prie manęs, nes aš dar neįžengiau pas Tėvą.“

Tada jis siunčia ją pas mokinius su žinia būtent apie tą įžengimą.

Viskas šioje scenoje rodo judėjimą. Jėzus turi kur eiti. Marija turi kažką daryti. Nei vienas iš jų nėra kviečiamas pasilikti ten, kur yra.

Paskutiniai Jono evangelijos skyriai tampa daug lengviau suprantami, jei jiems leidžiama kalbėti sava seka.

Jėzus ne kartą sako mokiniams, kad jis turi išeiti. Jo išėjimas pateikiamas ne kaip nelaimingas praradimas, o kaip kažkas būtino. Jei jis neišeis, Globėjas(Parakletas) neateis. Dar labiau stebina tai, kad Jėzus netgi tvirtina, jog jo išėjimas yra naudingas. Tas, kuris ateis vėliau, nereikš jo buvimo pablogėjimo, o pagerinimą.

Tai iš karto kelia klausimą. Koks pakeitimas galėtų padaryti Jėzaus nebuvimą pageidautiną?

Turtuolio ir Lozoriaus istorija dažnai skaitoma kaip paskutinio teismo paveikslas. Tačiau pati istorija visiškai neapibūdina paskutinio teismo. Nėra mirusiųjų prikėlimo, nėra susirinkimo pas Teisėją, nėra darbų tyrimo ir nėra galutinio nuosprendžio. Abu vyrai mirę, bet paskutinis teismas dar neįvyko. Jie yra tarpinėje būsenoje.

Dievas Tėvas negali būti nustebintas. Niekas kūrinijoje negali Jam atskleisti to, ko Jis jau nežinotų. Joks žmogaus sprendimas, joks ištikimybės aktas, joks išdavystė ir jokia pergalė negali padidinti Jo žinių. Pasaulis nėra eksperimentas, atliekamas neinformuoto Dievo labui.

Logos yra visiškai kitoks santykis su tuo, kas vyksta kūrinijoje.

Jo džiaugsmas kyla ne iš kažko išmokimo. Jis kyla iš to, kad jis atrado tai, ką norėjo rasti.

Viena iš labiausiai įsigalėjusių religinių idėjų yra ta, kad Dangus yra atlygis už gerą elgesį. Šis teiginys skamba taip natūraliai, kad beveik niekas neklausia, ką jis reiškia. Tačiau jei Dangus iš tiesų yra atlygis, tai gėris tampa sandoriu. Žmogus elgiasi tinkamai dabar, nes vėliau bus duota kažkas nepaprastai geidžiamo. Pažadėto atlygio mastas yra toks milžiniškas, kad net aukos kalba pradeda prarasti savo prasmę. Kokia auka iš tikrųjų galėtų būti vadinama brangia, jei ją aukojantis asmuo žino, kad kaip kompensacija laukia amžinas tobulas gyvenimas?