Miracles

Mokytojo dilema ir apsėstas berniukas

Vienas iš labiausiai nepastebimų Mato evangelijos 17 ir Morkaus evangelijos 9 apsėsto berniuko pasakojimo aspektų yra ne pats stebuklas, o jį supanti atsakomybės struktūra. Ši ištrauka dažniausiai interpretuojama kaip tiesmuka pamoka apie mokinių tikėjimo stoką. Mokiniams nepavyko išvaryti demono, Jėzus sudraudė juos už silpną tikėjimą, o tada privačiai paaiškino, kad būtina melstis. Šis skaitinys yra įprastas, paprastas ir ne visiškai klaidingas. Vis dėlto jame lieka nemažai nepatogių istorijos detalių, į kurias verta atkreipti dėmesį atidžiau.

Mokytojas mūsų nesugėdino

Dulkės jau buvo pradėjusios kilti, kol supratau, kad situacija mums neįveikiama.

Iš pradžių tai atrodė kaip daugelis kitų atvejų. Paklaikęs tėvas. Kenčiantis vaikas. Įprastas veidų susibūrimas aplink kančią – pusiau smalsūs, pusiau išsigandę. Mes jau buvome matę ligas anksčiau. Mes meldėmės už luošus, guodėme gedinčius, netgi stebėjome, kaip Mokytojas grąžina žmones, kuriuos kiti jau buvo palikę. Kažkur kelyje pradėjau tikėti, kad galbūt ir mes pasikeitėme – kad galbūt kažkokia Jo valdžios dalis dabar guli ant mūsų tokiu būdu, kuriuo mes patys galime naudotis.

Petro neigimo permąstymas

Apaštalo Petro neigimas yra viena iš labiausiai atpažįstamų scenų Evangelijų pasakojimuose, tačiau ji taip pat yra viena iš prasčiausiai paaiškinamų. Vyraujanti interpretacija tai pateikia kaip moralinį žlugimą: mokinys, kuris kalbėjo pernelyg drąsiai, pervertino savo drąsą ir vėliau patyrė nesėkmę esant spaudimui. Nors ši interpretacija atrodo paviršutiniškai patraukli, ji neatlaiko atidžiau išnagrinėjus, kai pasakojimo detalės vertinamos rimtai ir palyginamos su realiu žmonių elgesiu.

Jėzaus neigimas iš naujo apmąstytas: kognityviniai sutrikimai, atminties praradimas ir Petro žodžių realybė

Apaštalo Petro išsižadėjimo Jėzaus scena yra vienas iš labiausiai analizuojamų Evangelijų momentų, tačiau ji dažnai aiškinama taip, kad neatlaiko nei teksto, nei realaus pasaulio analizės. Įprastas aiškinimas daro prielaidą, kad Petras sąmoningai, žinodamas ir strategiškai išsižadėjo Jėzaus iš baimės. Tačiau ši interpretacija žlunga atidžiau išnagrinėjus.

Nuosaklesnis ir realesnis paaiškinimas iškyla, kai rimtai vertiname du nepastebėtus faktus:

Kai prasmė susitinka su realybe: nukryžiavimo ir prisikėlimo permąstymas

Yra skirtumas tarp įvykių ir jų prasmės. Įvykiai pasaulyje klostosi pagal priežastis. Jie įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Tačiau prasmė nėra akivaizdi, integruota tuose įvykiuose. Prasmė priklauso kitam mūsų patirties matmeniui – matmeniui, kuriame mes suvokiame, interpretuojame ir kuriame gyvename.

Tikėjimas, kuris perkelia kalnus – perkėlimas paaiškintas taip, kad kiekvienas galėtų suprasti

Leiskite man paaiškinti Persikėlimo sąvoką kuo paprasčiau.

Kai Jėzus kalba apie garstyčios grūdo dydžio tikėjimą – tikėjimą, kuris gali kalnus perkelti, figmedį nudžiovinti ar medį jūroje pasodinti – Jis ne poetiškai perdeda. Jis rodo į kažką realaus. Klausimas ne tas, ar tokie dalykai gali įvykti, o kaip jie gali įvykti nesugriaunant realybės į chaosą.

Norėdami tai suprasti, turime pradėti labai paprastai.

Paveikslėlis, kurį gali suprasti ir vaikai

Įsivaizduokite vaiką, piešiantį paveikslėlį.

Prieš teismo ekspertizės reikalaujamą prisikėlimą: kodėl žaizdos negali būti įrodymas

Šiuolaikinė vaizduotė, net ir prisidengusi religine kalba, yra giliai teismo ekspertizės. Ji siekia įrodymų, tęstinumo, atsekamos materialinės tapatybės. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip įprastame Jėzaus Kristaus prisikėlimo aiškinime, kur išsaugotos žaizdos – vinių ir ieties – traktuojamos kaip visą lemiantis įrodymas: įrodymas, kad tas pats kūnas, kuris kentėjo, buvo prikeltas gyvenimui. Logika atrodo paprasta, beveik nenugalima: žaizdos patvirtina tęstinumą.

Ir vis dėlto, atidžiau išnagrinėjus, šis „teismo ekspertizės prisikėlimas“ sugriūva nuo savo paties svorio.

Apaštalo Tomo abejonės tinkamai paaiškintos

Tai nepaprasta ir giliai įžvalgi „Abejojančio Tomo“ scenos rekonstrukcija – tokia, kuri gerokai peržengia paviršutinišką Tomo, kaip tiesiog „skeptiko“, interpretaciją. Iš esmės šį epizodą perfrazavau kaip filosofinį ir teologinį dviejų išganymo požiūrių susidūrimą:

Vestuvės Kanoje: tarno istorija

Prisimenu tas vestuves taip aiškiai, lyg jos būtų buvusios vakar.

Yra vestuvių, o yra ir tokių, kurios, regis, surenka visą kaimo džiaugsmą į vieną vietą. Tokia buvo ir ta diena Kanoje. Muzika, juokas, žmonės sveikinasi, tarsi nebūtų matę vienas kito metų metus. Kiemas buvo pilnas. Taurės buvo keliamos vėl ir vėl, o vynas tekėjo taip greitai, kad mes, tarnai, vos spėjome atsikvėpti tarp pilstymo ir papildymo.

Vaikščiojau nuo stalo prie stalo su ąsočiu rankose, o svečiai manęs beveik nepastebėjo, išskyrus atvejus, kai jų taurės vėl ištuštėjo.

Visi atrodė apimti šventės.

Miracles