Niekada nemaniau, kad mano galas bus toks.
Kai pirmą kartą paėmiau į rankas peilį, kai pirmą kartą pasileidau į kalnus su vyrais, kurie šnabždėjo apie laisvę, maniau, kad esu teisus. Mes kovojome už Izraelį - kovojome su romėnais, kovojome su kolaborantais, kovojome su visais, kurie lenkėsi Cezario šešėliui. Taip, buvo pralietas kraujas. Bet tai buvo kraujas dėl tikslo. Sakiau sau, kad mirti už išsilaisvinimą yra geriau nei gyventi kaip vergui.
Taigi, kai mane tempė gatvėmis, kad nuteistų, laikiau galvą aukštai iškėlęs. Tegul Roma mane nužudo. Roma buvo nužudžiusi geresnių žmonių.
Bet tada, kai jie išvedė Jį - tą, kurį vadino Jėzumi, tą, apie kurį kai kas šnekėjo, kad tai Mesijas, - pajutau, kaip krūtinę suspaudė kažkas panašaus į kartėlį.
Mesijas?
Šis tylus žmogus?
Šis neginkluotas gydytojas?
Kur buvo Jo kariuomenė?
Kur buvo Jo įniršis?
Kur buvo Jo pergalės?
O ir nukryžiavo jie Jį kaip vieną iš mūsų - lēstēs, maištininką.
Įžeidimas mane degino labiau nei rykštė.
Mes kovojome.
Jis nieko nepadarė.
O dabar štai Jis miršta kartu su mumis, tarsi būtų vienas iš mūsų brolių. Ironija žeidė. Todėl iš pradžių prisijungiau prie priekaištų - oneidismos - ne iš žiaurumo, o iš kažko gilesnio: nusivylimo. Sužeistas išdidumas.
"Jei Tu esi Mesijas, - sumurmėjau praskeltomis lūpomis, - išgelbėk save... ir mus."
Išgelbėk save.
Tai mes, sukilėliai, ir bandėme padaryti - išgelbėti save, išgelbėti savo tautą savo jėgomis.
An štai Jis buvo čia, atsisakydamas net to.
Bėgo valandos. Mano kvėpavimas darėsi vis seklesnis. Jaučiau, kaip mirties svoris lyg šaltas vijoklis šliaužia mano nugara.
O Jis nesikeikė.
Jis nesispjaudė.
Jis nemaldavo.
Vietoj to, išgirdau Jį šnabždant - garsiau mano sielai nei ausims:
"Tėve, atleisk jiems..."
Atleisk?"
Atleisk jiems?"
Atleisk mums?"
Pakėliau galvą - pajutau, kaip vinys duria giliau, bet turėjau pažvelgti. Turėjau Jį pamatyti.
Kraujas lašėjo per Jo akis, bet jo žvilgsnis buvo tiesus. Toks tiesus, kokio nebuvau matęs nei pas vieną kovotoją, nei pas vieną fanatiką, nei pas vieną lyderį, kuriuo sekiau. Jo akyse nebuvo jokios baimės. Jokios neapykantos. Tik keistas, nepakeliamas tyrumas.
Ir staiga kažkas manyje griuvo.
Visi mano kovos metai-
visas mano įsivaizduojamas teisumas-
visas mano paties sukurtas didvyriškumas-
sudužo kaip keramika ant akmens.
Aš pamačiau save ant to kryžiaus aiškiau nei kada nors gyvenime.
Neišgelbėjau aš Izraelio.
Neišgelbėjau savęs.
Neišgelbėjau nieko.
Pirmą kartą supratau:
Mano teisumas buvo tik dar viena puikybės rūšis.
O Jo silpnumas - Jo trapumas - buvo vienintelė tikra stiprybė, kurią kada nors mačiau.
Kitas vyras šalia manęs vis dar pyko ant Jo.
Norėjau jam taip pasakyti: "Broli, sustok. Tu nematai. Nė vienas iš mūsų nematė."
Žodžiai išplaukė iš taip gyliai, kad net mane išgąsdino:
"Mes gauname tai, ko nusipelnėme... bet šis žmogus nepadarė nieko blogo."
Nieko blogo.
Nė vienas niekada nepadarė "nieko blogo"."
Bent jau ne šiame pasaulyje.
Bet šis Žmogus - šis mirštantis Karalius -
Jis buvo nekaltas taip, kad man skaudėjo sielą.
Iš paskutinių jėgų atsisukau į Jį.
Nežinodamas, ką pasakysiu.
Tik žinodamas, kad Jis man reikalingas labiau nei kvėpavimas, labiau nei priežastis, labiau nei pats gyvenimas.
"Jėzau..."
Jo vardas keistai nuskambėjo man.
Per daug šventas.
Per daug švarus.
"Prisimink mane... kai ateisi į savo karalystę."
Neprašiau būti išgelbėtas.
Nedrįsau.
Prašiau tik, kad manęs nepamirštų vienintelis teisusis, kurį kada nors buvau sutikęs.
Jis pasuko galvą - vos vos, skausmingai - į mane.
Tą akimirką atrodė, kad visas dangus sujudėjo kartu su Juo.
Ir tada Jis prabilo - ne kaip mirštantis žmogus, bet kaip Karalius:
"Šiandien tu būsi su manimi rojuje."
Rojus.
Žodis, kurį buvau girdėjęs nuo vaikystės.
Sodas teisiesiems.
Vieta, į kurią niekada netikėjau, kad galėčiau patekti.
Vis dėlto Jis tai pasakė kreipdamasis į mane.
Mane -
kovotoją,
nepavykusį išvaduotoją,
įtrūkusį indą,
žmogų, kuris vos prieš kelias valandas tyčiojosi iš Jo.
Tik tada supratau, kokią karalystę Jis nešė.
Ne karalystę, užgrobtą kalaviju.
Ne karalystę, laimėtą kraujo praliejimu.
Karalystę, į kurią įžengiama tik tada, kai miršta bet koks savanaudiškumas.
Vinys laikė mano rankas,
bet Jo žodis laikė mano sielą.
Kai tamsa užsidarė, nejaučiau jokios baimės.
Pirmą kartą gyvenime buvau laisvas.
Ir žinojau tiek:
Jis prisimins mane.
Ir kur Jis eis-
aš seksiu paskui Jį.